TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Žvalgybos planas 

Vieno doko broliai

1889 metų žiema Nagasakyje Rusijos eskadrai buvo eilinis remontas. Tačiau admirolas Volkonskis neleido laiko tuščiai. Be smulkaus eskadros remonto, „Mitsubishi“ laivų statykloje vyko kiti reikalai. Viename didžiuliame „Mitsubishi“ doke, po tuo pačiu stogu, vienas greta kito augo du nauji plieniniai laivai – „Lučnik“ ir „Vichr“. Siauri, ilgi ir aštrūs lyg peiliai, jie atrodė tarsi broliai, nukalti toje pačioje plieno kalvėje.

Visą žiemą Nagasakyje buvo kaupiamos atsargos būsimiems vasaros darbams Vladivostoke. Karo ligoninei komplektuoti iš Rusijos atvyko papildomos jėgos: du chirurgai, vienas bendrosios praktikos gydytojas ir šeši felčeriai. Pati ligoninė šiaurėje dar tik bus statoma. Vasaros metu naujieji medikai galės dirbti žygio sąlygomis, palapinėse. Šis pastiprinimas turėjo sumažinti Hamiltono, Savino ir Jono kasdienį darbų kiekį.

Admirolas nuolat domėjosi britiškais ledlaužiais. Jie be perstojo zujo Nagasakio reide visą žiemą, nors neužšąlančiame uoste jiems darbo nebuvo daug. Į Admiralitetą kas mėnesį keliavo Volkonskio ataskaitos apie nuveiktus darbus ir sumokėtas sumas japonams. Tačiau kartu buvo siunčiamos pastabos apie japonų eskadros bei aptarnaujančių laivų judėjimą. Buvo aiškiai matoma, kad japonai kažkam ruošiasi. Kadangi santykiai su gubernatoriumi Kusaka nesikeitė, Volkonskis darė prielaidą, kad ne Rusija yra Japonijos taikinys.

Pavasarį suplanuotas vizitas pas generolą Song Qing į Lao-hu-wei buvo savalaikis ir strategiškai būtinas žingsnis. Admirolą nuolat viliojo jį užvaldžiusi svajonė – Port Artūras. Fortas kol kas buvo tik planuose. Tačiau raginimai diplomatiniu keliu spręsti neužšąlančio uosto ir Rusijos karinės bazės kūrimą nuolat pasiekdavo Admiralitetą. Volkonskis suprato, kad imperijos biurokratinė mašina juda lėtai, bet pajudėjusi nebus sustabdyta. Tereikia sulaukti tinkamo momento. Žvalgybai kitapus Japonijos jūros buvo ruošiamasi nuodugniai.

Vasario 20 dieną admirolo kajutėje rinkosi eskadros laivų kapitonai. Kambaryje tvyrojo tabako dūmai ir sunkus laukimas. Admirolas Volkonskis stovėjo prie didelio žemėlapio. Jo žvilgsnis buvo ramus.

– Ponai kapitonai, – prabilo Volkonskis. Jo balsas buvo tylus, tačiau jį girdėjo visi.

– Rusijos imperijos laivynas Tolimuosiuose Rytuose nėra tik laivai reide. Tai uostas, kurį mes statome. Tai bazė, kurios pamatus mes liejome Vladivostoke. Tikrasis karininkas gimsta ne ant uosto parketo, o purve prie pamatų klojinių.

Admirolas mostelėjo ranka. Į priekį žengė abu jauni vyrai. Jų uniformos buvo švarios, bet rankų plaštakos – grubios, sudiržusios nuo rudeninių statybų šiaurėje.

– Leitenantas Piotras Ščerbakovas, – Volkonskis padėjo delną ant karininko peties. – Žmogus, kuris spalyje su matrosų komanda išgelbėjo jūrų ligoninės pamatų cementavimą, kai tiekimas vėlavo. Mičmanas Dmitrijus Voroncovas. Rudenį Vladivostoke jis asmeniškai suvaldė tris šimtus vyrų. Jo dėka anglies sandėliai buvo baigti dar prieš pirmąjį įšalą.

Admirolas paėmė nuo stalo medinę dėžutę. Ją atidarius, sušiugždėjo nauji, platūs auksinio pynimo karininkų antpečiai.

– Mano teikimu ir įsakymu, abu karininkai už ypatingus nuopelnus Vladivostoko bazės kūrime gauna naujus įrašus etapiniuose lapuose. Mičmanas Voroncovas paaukštinamas į leitenantus.

Kajutėje sušnarėjo milinės. Kapitonai Starkas ir Leontjevas trumpai linktelėjo. Volkonskis pats padėjo Voroncovui prisisegti naujus, platesnius leitenanto antpečius. Senieji mičmano pynimai liko ant stalo.

– Nuo šios akimirkos jūs nesate tiesiog kreiserio karininkai, – kietai nukirto admirolas, žiūrėdamas jiems tiesiai į akis. – Jūs esate laivų kapitonai. Leitenantas Ščerbakovas skiriamas minininko „Lučnik“ kapitonu. Leitenantas Voroncovas skiriamas minininko „Vichr“ kapitonu.

Volkonskis atsisuko į eskadros štabo raštininką.

– Oficialus raportas į Piterį jau išsiųstas. Admiralitetas juda lėtai, bet mano sprendimas priimtas. Reikalauju naujiems kapitonams atitinkamos algos ir pilno aprūpinimo nuo šios dienos.

Jauni karininkai pridėjo rankas prie kepurių.
– Tarnaujame Tėvynei, jūsų prakilnybe! – vienu balsu atsakė jie.

Volkonskis pamojavo ranka, leisdamas jiems atsitraukti į šalį. Tada atsuko delną į žemėlapį ir žengė prie sėdinčių kapitonų. Jo veidas tapo rūstus.

– O dabar – apie mūsų pavasario manevrą, – tyliai ištarė admirolas. – Į Lao-hu-wei kovo pabaigoje plauks aštuoni laivai: kreiseris „Chrabrost“, keturios fregatas, kliperis „Plastun“, kanonierė „Sivuč“ ir pirmasis minininkas „Strelec“. Jis jau yra rikiuotėje. Kiti du minininkai vandens nepalies iki pat balandžio, jie dar montuojami doke.

Volkonskis kietai atrėmė abiejų rankų krumplius į maumedžio stalą, nužvelgdamas kiekvieną kapitono veidą.

– Reikalauju, kad ši informacija neišeitų už šios kajutės sienų. Mes ruošiamės plaukimui, tačiau kur ir kada plaukiame – neturi pasiekti japonų ausų. Gubernatoriaus Kusakos šnipai uoste stebi kiekvieną mūsų judesį. Tvarka turi būti geležinė. Viskas aišku, ponai?

Kapitonai trumpai, kietai pritarė galvomis. Admirolas vėl atsisuko į Ščerbakovą ir Voroncovą.

– Ščerbakovai, Voroncovai, kreipiuosi į jus. Jūsų laivai turi gimti tvarkingai. Jūs liekate Nagasakyje, asmeniškai prižiūrėsite elingus. Nenuvilkite manęs, ponai.

Žvalgybos planas buvo pradėtas.

 

Tylūs varpai

Artėjant pavasariui Japonijos jūros vėjas keitėsi. Ore pasirodė šiluma. Nagasakio uoste pradėjo sprogti pirmieji pumpurai. Tačiau Jonui šis bundantis laikas draskė krūtinę. Vaikinas nebepamiegodavo. Vos užmerkdavo akis kubriko tamsoje, prieš jį iškildavo ta pati sapnuose lydinti šypsena. Yun. Vardas dundėjo galvoje lyg sunkus laivo varpas. Krikščioniškas auklėjimas ir kaimietiškas drovumas vertė jį gūžtis, tačiau jauno kūno gamta reikalavo savo.

Daktaras Hamiltonas lazarete stebėjo vaikiną kelias dienas. Gydytojo akis matė viską – pajuodusius Jono paakius, drebančius pirštus prie instrumentų katilo ir sunkią, slegiančią tylą. Hamiltonas suprato – jaunuolio viduje kaupėsi įtampa, kurios ilgiau slopinti nebegalima.

Vieną vakarą, kai lazaretas ištuštėjo, daktaras priėjo prie Jono.

– Sunkus laikas, Jonai, – tyliai angliškai prabilo Hamiltonas. – Žiūriu į tave ir matau kovą.

Jonas tik nuleido galvą. Žiūrėjo į švarias grindų lentas.

– Praėjusį kartą sakiau, kad sprendimą turi priimti tu pats, – tęsė daktaras. – Bet neliepk sau išprotėti. Pažvelk į šį reikalą kitaip. Čia ne Europa. Čia ne Rusija ir juolab ne tavo Lietuva. Čia kita žemė, bet joje gyvena tokie patys žmonės. Jie turi jausmus ir savo gyvenimus.

Jonas suvirpėjo, bet neištarė nė žodžio. Hamiltono balsas skambėjo ramiai, gydančiai.

– Tai sutartis, Jonai. Tai verslas, bet kartu ir išsigelbėjimas. Tavo rubliai padės Yun šeimai finansiškai. Jos akys ir šypsena pernai nerodė melo. Ji kažką jaučia jaunam europiečiui. Ji žino, kuo užsiima, ir nedaro iš to tragedijos. Čia taip priimta. Tačiau reikalauju vieno – elgtis atsakingai. Tu esi vyras. Saugok ją ir save.

Jonas giliai įkvėpė. Sunkus akmuo krūtinėje pamažu pradėjo riedėti žemyn. Daktaro žodžiai sugrąžino žemę po kojomis.

Iki išplaukimo prie Tigro Uodegos buvo likusi gera savaitė. Laive galiojo griežta tvarka, niekas naktimis į krantą matrosų neleido. Tačiau Hamiltonas žinojo, kaip veikia šis mechanizmas. Vėlų vakarą daktaras išėjo į denį, kur prie borto stovėjo vyriausiasis bocmanas Michalyčius.

– Michalyčiau, – Hamiltonas atsistojo šalia, žiūrėdamas į tamsų uosto vandenį. – Mūsų raštininkas šiomis dienomis visai baigia sunykti. Netrukus žygis. Man reikia, kad pavasarį jis pasitiktų švaria galva.

Michalyčius lėtai pasisuko. Senas jūros vilkas puikiai prisiminė dienas, kai anksčiau gulėjo komoje ir klajojo svetimose srovėse. Jis prisiminė, kaip Jonas tuomet sėdėjo prie jo gulto ir juo rūpinosi, kol kiti jau skaičiavo paskutines minutes. Michalyčius tada kietai pasakė – jei kas kabinėsis prie Jono, tegul sako jam. Šis bernaitis ištraukė jo kaulus iš dugno.

Bocmanas suprato daktaro užuominą iš pusės žodžio. Jo lūpų kamputis, paslėptas po stambiais ūsais, vos pastebimai vyptelėjo suokalbiška šypsena.

– Supratau, daktare, – pusbalsiu sumurmėjo Michalyčius. – Oficialiuose sąrašuose Jan Nemoj nakvos kubrike. Bet jei naktį jo gultas bus tuščias, o ryte prieš vachtą jis stovės rikiuotėje su švariu švarku – mano akys to nematys. Užmerksiu tam akis. Mes kartu išlipom sausi iš tos velniavos, daktare, pamenate epidemiją. Skoloj aš nelieku. Bet jei kils triukšmas krante – pats žinote.

– Triukšmo nebus. Jis atsakingas kaimo vaikas, – ramiai atsakė Hamiltonas.

Tą pačią naktį, uostą užgulus šiltai pavasario tamsai, Jonas lėtai nusileido štormtrapu į laukiančią valtį. Kišenėje gulėjo drobėje suvynioti rubliai ir daktaro palaiminimas. Valtis tyliai slydo link krantinės žibintų, kur jo laukė Yun.

 

Rytietiški balzamai ir tyla

Valtis dusliai kaukštelėjo į medinius krantinės polius. Jonas drebančia širdimi išlipo ant pirso. Aplink tvyrojo tiršta vakaro migla, kvepianti jūra ir akmens anglies dūmais. Tolumoje, blausioje žibinto šviesoje, jis pamatė laukiantį šešėlį. Mintys jaukėsi. Ar tai ji? Rūke buvo sunku įžiūrėti siluetą. Atrodė, širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Vaikinas nežinojo, ką sakyti, kaip paaiškinti savo atvykimą.

Kojos buvo švininės, bet jis žengė pirmyn. Šešėlis uosto tamsoje pradėjo artėti. Jonas pravėrė burną, bandė kažką ištarti, bet žodžiai akimirksniu įstrigo gerklėje.

Staiga jį pasitiko švelni moters šiluma. Kažkoks nepažįstamas, saldus rytietiškų balzamų kvapas užpildė plaučius. Lengvas, šiltas pirštas švelniai palietė Jono lūpas. Judesys buvo aiškus – tylėk, žodžių čia nereikia.

Smulki, šilta ranka paėmė sugrubusią, nuo tėviškės žagrės ir laivo virvių sudiržusią Jono plaštaką. Pirštai susipynė. Yun žengė lengvai, beveik negirdimai, tarsi jos medinės klumpės vos liestų drėgną grindinį. Vaikinas pajuto, kaip visa ta sunki, mėnesiais krūtinėje nešiota baimė ir kaimietiškas drovumas akimirksniu subyrėjo į šipulius. Liko tik šis trapus, tikras artumas.

Jie lėtai pajudėjo siaura gatve link mažo uosto namelio, virš kurio durų degė ryškus popierinis žibintas. Jono kojos linko iš jaudulio. Tačiau moters artumas, šilti pirštai ir rami uosto tyla suteikė jėgų neatsilikti. Šešėliai pamažu ištirpo už popierinio žibinto durų.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS