TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Žiemos Nagasakyje

 

Japoniškas punktualumas

Dešimt rusų laivų staiga išniro iš rūko. Jie pasirodė kaip šmėklos Nagasakio reide. Mišri rikiuotė – kreiseriai spjaudė juodus kaminų dūmus, burinės fregatos slinko išskleistomis burėmis. Karo metu japonams tai būtų buvęs klaikus vaizdas. Tačiau 1888 metų lapkričio 14 diena abiem šalims grėsmės nenešė. Rusų eskadros čia buvo laukiama.

„Mitsubishi“ bendrovės atstovas ponas Sato atvyko iškart. Tai nebuvo vien mandagumo vizitas. Admirolas Volkonskis priėmė jį savo kajutėje. Pirkliui Semionovui prancūziški detalių komplektai naujiems minininkams atkeliavo dar ankstyvą rudenį, rugsėjo mėnesį. Sato atvyko suderinti žiemos darbų grafiko.

– Jūsų prakilnybe, – prabilo Sato, lengvai nusilenkdamas. – Pirklys Semionovas perdavė mums jūsų ankstesnius nurodymus. Liepė nelaukti eskadros. Mes pradėjome naujųjų minininkų surinkimą iškart, kai tik gavome prancūziškas dalis.
– Kaip toli pažengėte? – trumpai paklausė Volkonskis.
– Dirbame elinguose jau trečią mėnesį, – pranešė japonas. – Žmonės dirba be poilsio. Semionovo kontora už darbus mokėjo laiku. Esame tikri – pirmąjį laivą nuleisime į vandenį dar šiemet. Iki Naujųjų metų.

Volkonskis patenkintas linktelėjo. Jo slaptas planas suveikė.

Eskadra 1888 metų vasaros ir rudens mėnesiais Vladivostoke stovėjo uoste. Ekipažai iki pat spalio sunkiai dirbo krante, todėl laivams didelių remontų nereikėjo. Volkonskis su Sato greitai suderino einamuosius reikalus. Reikėjo tik porai garo mašinų pakeisti sandarinimo vožtuvus, o burlaiviams – atnaujinti takelažą. Visi japonų meistrai galėjo ramiai tęsti naujųjų šešiolikos sieksnių ilgio greitaeigių minininkų surinkimą.

Laivų komandos taip pat turėjo darbo. Kiekviena įgula buvo įdarbinta savame laive. Valymas. Dažymas. Korpusų grandymas nuo kriauklių ir dumblo. Tik atrodė, kad darbų nedaug. Realybėje stovint uoste laivų korpusai nukenčia labiau nei atviroje jūroje.

Laikas bėgo greitai. Rutina tapę remonto darbai nekėlė problemų nei rusų įguloms, nei „Mitsubishi“ meistrams. Darbai vyko tiksliai. Pirmasis minininkas „Strelec“ buvo nuleistas į vandenį gruodžio 21 dieną. Prieš pat Kalėdas. Japonai vėl įrodė savo punktualumą.

Šio laivo įgulą sudarė Vladivostoke nurašyto minininko Nr. 47 komanda. Šie jūreiviai išmanė tokio tipo garo mašinas ir katilus. Senasis rusiškas geležinis korpusas jau buvo tapęs neberemontuojamas, o kontradmirolo Jermolajevo bėdos ir uosto sąstingis liko tolimoje šiaurėje. Prie seno laivo pratę žmonės dabar gavo naują, modernų plieninį korpusą.

Kitiems dviem būsimiems laivams Volkonskis priėmė kitokį sprendimą. Komandas nutarta suformuoti iš kreiserio išteklių. Minininkų įgulos nebuvo didelės, todėl admirolas nusprendė tai išnaudoti karininkų korpuso pertvarkai. Atėjo laikas suteikti aukštesnius rangus tiems, kurie pasižymėjo sunkiuose vasaros darbuose Vladivostoke. Šie patyrę vyrai užsitarnavo paaukštinimą. Jie gavo paskyrimus vadovauti naujiesiems laivams. Matrosus jiems surinko iš eskadroje tarnaujančių jūreivių.

Ši pertvarka turėjo aiškų tikslą. Volkonskis vienu šūviu išsprendė dvi problemas. Jis atjaunino laivų vadovybę, atsikratė senų, uoste užsisėdėjusių kadrų įtakos ir paruošė ištikimas įgulas pavasario žygiui. Nauji vadovai degė noru įrodyti savo vertę admirolui.

Volkonskio žiemos planas buvo vykdomas toliau. Elingo aikštelėje surinkimo laukė dar du minininkai. Darbai turėjo tęstis iki kovo pabaigos, kol visa eskadra pakels inkarus ir pajudės link Tigro Uodegos.

 

Antrieji sparnai

Ligonių lazarete buvo mažai. Kreiserio medikams nereikėjo verstis per galvą, kad spėtų visur. Jonui liko laisvo laiko kai kuriems nebaigtiems darbams. Jis sėdo užbaigti laiško.

Prieš pat Kalėdas Jonas priėjo prie Hamiltono. Rankose laikė savo sparnuotą žinią. Nedrąsiai ištiesė popierių.
– Daktare, pažiūrėkite.

Hamiltonas pakėlė akis. Paėmė popierių. Jo žvilgsnis slydo per stambias raides. Daktaras ramiai linktelėjo.
– Viskas gerai, Jonai. Laiškas geras. Brolis perskaitys.
– Perskaitys, daktare, – trumpai atsakė Jonas.

Jonas žinojo, kad Kostas moka tokias raides.

– Štai vokas, – Hamiltonas pastūmė baltą popieriaus lapą. – Paimk mano. Bet adresą užrašysiu aš.

Gydytojas atsivertė seną užrašų knygą. Surado praėjusių metų įrašą – tą patį juodraštį, kurį kadaise skiemuo po skiemens dėliojo iš Jono lūpų. Hamiltonas paėmė plunksną, pamirkė į juodą rašalą. Jo ranka užtikrintai perkėlė sunkią, laivyne pamirštą pavardę ir kaimo pavadinimą: „Kostas Tamašauskas, Kauno gubernija, Pasvalys, Gegabrastis.“

– Išsiųsi pats Semionovo kontoroje? Ar man atiduoti britų paštui? – paklausė Hamiltonas.

– Noriu pats, – trumpai nukirto Jonas.

„Praėjusį kartą mes nedavėm adreso, kur siųsti atsakymą“, – pagalvojo Jonas. Semionovo kontora tapo vieninteliu tiltu, kuriuo galėjo atkeliauti brolio atsakymas.

Vaikinas paėmė voką. Pabandė perbraukti drėgnu pirštu per voko briauną, kaip buvo matęs darant Hamiltoną. Tačiau uosto drėgmė jau buvo sugadinusi gamyklinius klijus. Popierius nesiklijavo, kraštai riešėsi tarp storų jo pirštų. Vaikinas pakėlė klausiamą žvilgsnį į gydytoją.

Hamiltonas vos pastebimai šyptelėjo.

– Duok čia. Reikia tvirto užrakto.

Daktaras pasislinko arčiau mažą spiritinę lemputę, kuria kaitindavo instrumentus. Brūkštelėjo degtuką. Virš melsvos ugnies palaikė raudono antspaudinio vaško lazdelę. Vaškas pradėjo juoduoti, tįsti. Tirštas, karštas lašas nukrito tiesiai ant voko sandūros. Lazarete pakvipo svylančia derva. Viršuje, palubėje, ryškiai ir tolygiai švietė elektrinė Jabločkovo lempa. Hamiltonas griebė žalvarinį spaudą su savo šeimos monograma. Prispaudė.

– Štai ir viskas, – tarė Hamiltonas, paduodamas sandarų voką. – Šito niekas neatplėš.

Jonas paėmė laišką kaip didžiausią brangenybę. Atsargiai, kad nesubraižytų vaško, vėl paslėpė jį tarp storų medicininių žurnalų. Tada jo žvilgsnis vėl nukrypo į Hamiltoną. Jonas laukė.

– Netrukus Kalėdos, – pasakė Hamiltonas. – Būkime punktualūs. Japonai mėgsta tvarką. Išsiųsime rytoj. Ruoškis į krantą, Jonai. Padėsiu. Semionovo kontoroje dabar pats darbymetis. Jie ten net eglutę, ko gero, pastatė pagal europiečių madą. Vietiniams japonams tai turėtų būti neįprasta. Tokių tradicijų jie nematę, žiūrės kaip į stebuklą. Rytoj pamatysi pats.

 

Pažadai nepamiršti

Rytą japoniška gruodžio migla dar nebuvo išsisklaidžiusi. Du vyrai uoste pasuko link tolumoje matomų rusų faktorijos pastatų. Jie žibėjo Kalėdų šviesomis. Jono kojos stabtelėjo ties ryškiu žibintu pasidabinusia iškaba „Temporary Wives“. Širdis pradėjo neramiai plakti. Kur ji?

Staiga durys prasivėrė. Pasirodė pagyvenęs japonas. Jonui pakirto kojas. Japonas laužyta anglų kalba kažką jiems aiškino, tačiau vaikinas nesuprato nė žodžio. Išsigandęs savo paties minčių Jonas paspartino žingsnį. Jis neatsigręždamas nuėjo link Semionovo prekybos namų. Hamiltonas kelioms sekundėms liko vienas su japonu. Netrukus jis pasivijo Joną ties pašto ir prekių skyriumi.

– Ko pabėgai? – paklausė Hamiltonas. – Japonas pasakė, kad Yun laisva. Jie pasiruošę kontraktui.

– Kas tas Yun? – paklausė Jonas.

– Ne „tas“, o „ta“, – šyptelėjo Hamiltonas. – Tai ta jauna japonė. Ji mums pernai šypsodavosi vos sutikusi.

Jonui vėl pakirto kojas. Jis atsirėmė į faktorijos mūro sieną. Atrodė, tuoj nualps. Yun. Mintys nesirikiavo. Jaudulys atėmė jėgas judėti link pašto langelio. Yun. Jis mintyse kartojo vardą tos, kurios šypsena jį lydėjo sapnuose.

– Ne, negaliu aš taip, – išspaudė jis lietuviškai.

Mergina jam patiko. Jis troško švelnumo, tačiau kaimietiškas drovumas neleido jausmams nugalėti.

– What did you just say? – paklausė Hamiltonas.

Išgirsta lietuviška frazė reikalavo paaiškinimo. Jonas jau neblogai suprato anglų kalbą.

– Not now, I can't, – tvirtai nuskambėjo Jono lūpose.

Hamiltonas neginčijo.

– As you wish, – sausai britiškai atsakė daktaras.

Jis nujautė, kokia kova dabar tranko jaunuolio širdį. Sprendimą turėjo priimti pats Jonas.

Audros galvoje šiek tiek aprimo. Jie įžengė į prekybos rūmų salę. Ten spindėjo papuošta rusų Kalėdų eglė. Tik dabar Jonas prisiminė, ko jie čia ėjo. Susitikimas uoste ir Hamiltono paaiškinimas buvo ištrynę viską iš galvos.

Hamiltonas priėjo prie langelio. Jis trumpai paaiškino tarnautojui atvykimo tikslą. Paliepė Jonui paduoti voką. Daktaras pridūrė, kad atsakymas galimai ateis pavasarį.

– Aš sumokėsiu, o tu taupyk savo pinigus Yun, – šyptelėjo Hamiltonas.

Yun ir Jan. Šie du vardai lyg varpai gaudė Jono galvoje.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS