TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Žiemos atsargos ir didieji žaidimai

 

Sezono balansas

Spalio pabaigos vėjas Vladivostoko pakrantėje jau nešė pirmąsias sniego kruopas. Šiltasis 1888 metų sezonas baigėsi, ir admirolas Volkonskis uosto valdybos salėje surinko visus laivų kapitonus, atsakingus statybų vadovus, inžinierius bei technikus. Ant didelio stalo, šalia nubraižytų uosto planų ir ataskaitų, degė melsvai balta Jabločkovo lempa, metanti kietus šešėlius ant medinių sienų plokščių. Volkonskis stovėjo prie žemėlapio, lėtai glostydamas ūsą ir akimis vertindamas tai, ką trims tūkstančiams jo vyrų pavyko išplėšti iš šios pelkėtos žemės per pastaruosius mėnesius.

Rezultatai buvo geri, bet ne pilni. Šią vasarą eskadros matrosai ir kaliniai padarė tai, ko uostas nematė metų metus: iškilo masyvūs, sausi uosto sandėliai, todėl tūkstančiai tonų strateginės laivyno anglies daugiau nebemirko Vladivostoko purvynėje. Pagrindinė uosto gatvė pagaliau buvo išgrįsta akmeniu nuo pačių krantinių iki pat uosto valdybos durų — ratai čia nebesmigo. Taip pat buvo išlyginta aikštelė ir pakloti tvirti pamatai būsimai jūrų ligoninei. Inžinieriai bei technikai per šiuos mėnesius baigė sudaryti ir galutinius, patikslintus planus ateinančiais metais pradėti milžinišką sausojo doko statybą. Visi suprato, kad šis projektas užtruks ne vieną vasarą, o jo gili betoninė duobė neturės jokios prasmės, kol uostas pusmetį bus sukaustytas ledo ir Imperija neturės galingų ledlaužių. Tačiau spalis atnešė sunkų kirtį tiekimui — pritrūko japoniško cemento. Užsakinėti naują partiją pas Semionovą buvo per vėlu, transporto laivai nebūtų spėję apsisukti iki įlankos užšalimo, todėl uosto krantinė liko nebaigta. Inžinieriams teko skubiai dengti šviežią mūrą apsauginėmis medinėmis dangomis ir nutraukti darbus iki pavasario.

— Šią vasarą padarėme tiek, kiek leido medžiagos, — ramiu, kietu balsu pradėjo Volkonskis, nužvelgdamas susirinkusius inžinierius ir pakrančių meistrus. — Bet viena nebaigta krantinė neturi sustabdyti viso Tolimųjų Rytų projekto. Lapkričio pradžioje dešimt eskadros laivų pakelia inkarus ir plaukia žiemoti bei remontuotis į Nagasaki. Japonijoje laivyba vyksta visus metus, o pirklys Semionovas uoste turi galingus sandėlius. Mano planas toks: per šią žiemą mes sukaupsime visas trūkstamas statybines medžiagas, cementą ir metalo sijas Nagasakyje, o kitų metų gegužę transporto laivais viską vienu kartu atsivešime čia. Pavasarį darbai prasidės tą pačią dieną, kai ledas pasitrauks iš įlankos. Visiems pasiruošti žygiui.

Salės kampe, įsitaisęs giliame fotelyje, uosto viršininkas kontradmirolas Jermolajevas demonstratyviai nusuko žvilgsnį į langą ir garsiai, kad girdėtų pusė salės, sumurmėjo į panosę:

— Kiek tu, admirole, dar laivų žadi nugramzdinti su tais savo lakstymais pirmyn atgal? Turiu minty tą nurašytą minininką Nr. 47, kurį po tavo Nagasakio meistrų uoste teko gervėmis į krantą kelti, kad į dugną nenueitų. Ne tik laivus į kapus varai, tu net krantinės nesugebi pastatyti per visą vasarą. Plieno valdovas, matote...

Salėje įsigalėjo sunki tyla. Inžinieriai nuleido akis į brėžinius, o Volkonskis lėtai atsisuko į uosto valdytoją. Admirolo veide nepasirodė nė vienas pykčio ženklas. Jis žinojo pliką tiesą: Jermolajevas šiam uostui vadovavo jau dešimt metų, ir per tuos dešimt metų nesugebėjo išgristi net padoraus tako sargybai praeiti, o dabar tiesiog niurzgėjo, kad Volkonskis atsibrovė į jo ramias valdas ir savo statybų tempu trukdo jam ramiai lošti kortomis bei laukti pensijos.

— Minininkas buvo supuvęs dar jūsų balanse, kontradmirole, ir telegrama iš Sankt Peterburgo tai patvirtino, — ramiai, bet lediniu tonu atkirto Volkonskis, tuo parodydamas, kad jis žino apie Jermolajevo žaidimus užkulisiuose ir apie tai, ką gavo atsakyme iš Šestakovo. — O dėl krantinės nesukite galvos — ji bus baigta. O kaip jūsų reikalai su minininko demontavimu? Mes dirbame Imperijos ateičiai, o ne tam, kad ramiai miegotume reide. Ponai, audiencija baigta. Visi laisvi. Baranavai, Starkai ir Leontjevai — pasilikite.

Inžinieriai, technikai ir raudonas iš įniršio uosto valdytojas Jermolajevas tylėdami pakilo iš savo vietų ir skubiai paliko salę. Sunkios durys užsidarė, o už jų nuaidėjęs tolstančių žingsnių aidas koridoriuje paliko tik sunkią, spengiančią tylą. Salėje liko tik eskadros kovinis branduolys. Volkonskis lėtai nuėjo prie nedidelio staliuko kampo, įsipylė iš grafino vandens, gurkštelėjo ir grįžo prie stalo. Jo žvilgsnis tapo kietas, o balsas nukrito iki pusbalsio, priversdamas kapitonus palinkti arčiau žemėlapio.

— Prieš pavasarį mes turime atlikti dar vieną darbą, ponai, — Volkonskis pirštu bakstelėjo į Kinijos pakrantės liniją žemėlapyje, tiesiai ties siaura, galingai įtvirtinta įlanka tolumoje. — Kovo pabaigoje, kokią dvidešimt penktą dieną, kol Vladivostoko ledas dar neleis mums grįžti namo, mes su kovine eskadros dalimi išplauksime iš Nagasakio. Visi transporto laivai su Semionovo cementu ir statybų plienu liks laukti Japonijos reide, o mes su kreiseriais atliksime oficialų vizitą į Šiaurės Kiniją.

Kapitonas Starkas suprasdamas palinko virš stalo, jo pirštas sekė admirolo nurodytą liniją.

— Norite aplankyti generolą Song Qing? — pusbalsiu patikslino jis.

— Būtent, — Volkonskis kietai linktelėjo, žiūrėdamas tiesiai į Leontjevą ir Baranovą. — Turime savo akimis pamatyti, kaip pasistūmėjo darbai jo tvirtovėse prie Tigro Uodegos. Kaskart lankydamasis Nagasakyje, aš vertinu ne tik Semionovo kontoros kainas ar akmens anglies kokybę. Aš akylai stebiu, kaip sparčiai tobulėja patys japonai: kokį potencialą jie augina gynyboje, kiek naujų modernių laivų įsigyja iš britų „Armstrong“ gamyklų ir kaip geležine tvarka organizuojami darbai jų kranto dokuose. Matau, kokie fortai Nagasakyje statomi bei modernizuojami. Suprantu — ateityje su šiuo kaimynu gali tekti ne tik draugauti, bet ir susidurti jūros mūšyje, todėl kiekviena žvalgybos smulkmena mums yra aukso vertės. O dabar Imperija privalo žinoti, kiek plieno ir kareivių turi mūsų kaimynai kitoje įlankos pusėje, kol mes čia liejame savo pamatų betoną. Jei japonai ar britų šnipai Nagasakyje pradės klausinėti – tai paprastas pavasarinis eskadros manevras atviroje jūroje. Bet nenukrypstant, ponai, ten spręsis mūsų ateitis. Ruoškite laivus kovo žygiui.

 

Vaistų dėžės

Lapkričio pradžia Vladivostoko įlankoje užrakino paskutinius statybų darbus. Ledas dar nebuvo sukaustęs vandens, tačiau naktinis šaltis jau kietai suėmė pakrančių purvą, o kreiserio „Chrabrost“ denyje matrosai skubiai ruošė takelažą žygiui į pietus. Lazarete dešimt lovų pagaliau ištuštėjo — paskutiniai sugipsuoti ir sugiję vyrai buvo išrašyti į savo būrius krante arba grąžinti į laivo tarnybą. Jonas su daktaru Hamiltonu liko vieni tarp tuščių sienų, kurias reikėjo paruošti kelionei per Japonijos jūrą. Šviesa pro iliuminatorius jau buvo blausi, pavasarinį giedrumą pakeitė pilkas rudens debesis, o lazareto kampe tyliai vėso išjungta Jabločkovo lempa.

Jonas dirbo tylėdamas, jo judesiai jau buvo įgavę tikro sanitaro tikslumo. Kairiąja ranka jis kietai suėmė sunkias maumedžio dėžes, skirtas chirurginiams įrankiams, o dešinį, sužeistą petį saugojo, judėdamas trumpais, apskaičiuotais posūkiais. Jis atsargiai dėliojo tamsaus stiklo vaistų buteliukų lentynas, kiekvieną iš jų įsukdamas į švarius tvarsčių likučius, kad bangų mūšoje jie nesusidaužtų į šukes. Šalia ant stalo gulėjo tos pačios storos vokiškos medicinos knygos, po kuriomis Jonas visą vasarą saugojo savo pilką, nebaigtą laišką broliui Kostui. Kaimo vaiko ranka, anksčiau pažinojusi tik arklą ir pasatų virves, dabar ramiu judesiu fiksavo jodo bei spirito indus.

Daktaras Hamiltonas sėdėjo prie savo stalo, pildydamas baigiamąjį laivo lazareto žurnalą. Jis trumpam pakėlė akis, stebėdamas, kaip Jonas be jokių nurodymų tvarko vaistų spintą, atsargiai rikiuodamas sunkius buteliukus.

— Žiemą Nagasakyje turėsime daugiau laiko, Jonai, — prabilo Hamiltonas, užversdamas storą odinį žurnalą ir nusiimdamas akinius. — Kranto darbai ten bus ramesni, o Semionovo kontora jau paruošė mums vietą naujoms medicinos atsargoms. Ten tu turėsi rimčiau išmokti atpažinti buteliukų užrašus ir geriau suprasti, kurį tepalą Savinas liepia atnešti nugaros įtrynimui. Šią vasarą tu buvai kantrus ir tvirtas, atlaikei mums mestus išbandymus, bet vien to neužteks. Reikės išmokti greitai paruošti švarius tvarsčius ir teisingai išvirinti instrumentus prieš daktarui pradedant darbą. Felčeris laive ar uosto purve turi turėti patikimą sanitarą, kuris nebijo kraujo ir supranta, kada reikia kietai laikyti paciento pečius, o kada – tiesiog laiku nuplauti operacinį stalą. Savinas tavimi patenkintas, o tai laivyne reiškia daug. Saugok savo dešinį petį, nes žiemą Nagasakyje reikės nešioti sunkias vaistų dėžes iš pirklių sandėlių.

Jonas trumpam sustojo, rankoje laikydamas tamsų buteliuką su likusiu valerijono tepalu. Jis linktelėjo daktarui, nieko neatsakydamas, bet mintyse tas žodis „Nagasakis“ suveikė kaip stiprus impulsas. Japonija jam nebebuvo svetimas, baisus kraštas, kurį jis pamatė pirmą kartą po Singapūro sužeidimo ir nuotykių. Dabar tai buvo vieta, kur Semionovo kontoroje jo laukė tas pats vienintelis pašto tiltas į Gegabrastį. Kiekviena eilutė, parašyta ant to pilko popieriaus lapo, kurį jis atsargiai įstūmė giliau tarp medicininių žurnalų puslapių, buvo jo antrieji sparnai naujam skrydžiui namo. Jis suprato, kad tarnyba cariniame laivyne truks ilgai, o šis antrasis laiškas Kostui privalo būti parašytas teisingai, kad brolis Gegabrastyje, pramokęs skaityti iš popo dovanoto Bukvar`, suprastų kiekvieną žodį. Šis pirklių paštas per Japoniją buvo vienintelė gija, jungianti jį su namais.

Jonas ranka apčiuopė giliai milinės kišenėje paslėptą drobinį maišelį, kur pamažu augo jo paties sutaupytų kapeikų ir rublių sauja, o su ja brendo dar viena svajonė, vedusi jį link Nagasakio. Hamiltonas buvo teisus — tai nebuvo pigu, bet Jonas atsidėdavo kiekvieną už tarnybą gautą skatiką, kiekvieną daktaro duotą papildomą rublį. Šie pinigai dabar turėjo kitą prasmę. Prieš akis jam vėl iškilo tas siauras Nagasakio gatvelės namas su ryškiai šviečiančiu žibintu ir ta švelniai nusišypsojusi jauna japonė, prieš pranykdama už kampo. Šaltas Vladivostoko ruduo lazarete akimirksniu atsitraukė, užleisdamas vietą tam pačiam karščiui po miline. Žiemojimas Japonijoje jam buvo ne šiaip atokvėpis, o naujas žingsnis arčiau to pažado, kurį jis davė pats sau balandžio mėnesį: „Aš grįšiu“.

 

Lapkričio rūkas

Lapkričio 5-osios rytą Vladivostoko reide pakilo tirštas, šaltas rūkas, kuris beveik visiškai paslėpė kranto kontūrus. Tik tolimas, duslus garnizono trimito aidas krante priminė, kad ten, už pilkos marškos, liko stingstantis uostas su savo nebaigtomis krantinėmis, suverstais akmenimis ir ant medinių laikiklių paliktu nurašytu minininku Nr. 47. Dešimt eskadros laivų vienas po kito pradėjo sukti inkarų gerves. Sunkių grandinių žvangesys aido banga ritosi per vandenį, burlaiviai skleidė bures, o iš kreiserių kaminų virto tiršti, juodi anglies dūmai, pamažu besimaišantys su rudeninio sniego kruopomis.

Daktaras Hamiltonas ir Jonas stovėjo viršutiniame kreiserio „Chrabrost“ denyje, netoli lazareto iliuminatoriaus. Jonas buvo šiltai apsirengęs sunkią jūreivišką milinę, o kairiąja ranka tvirtai gniaužė medinę turėklų briauną, saugodamas dešinį petį nuo žvarbaus vėjo gūsių. Kreiseris lėtai apsisuko ir pajudėjo link atviros jūros, palikdamas įlankoje tik tylą ir kontradmirolo Jermolajevo bėdas.

— Žiūrėk į tą plynę, Jonai, — pusbalsiu ištarė Hamiltonas, taisydamasis akinius, kurie akimirksniu aprasojo nuo drėgmės. — Šią vasarą mes ten palikome tik pamatų akmenis. Bet pavasarį, kai grįšime su Semionovo cementu, ten prasidės tikrasis mūšis. Karo ligoninės statybos. Laikas Tolimuosiuose Rytuose teka per greitai, kad tik spėtume bent stogą uždėti. Tikėkimės, kad Piteris iki gegužės patvirtins mūsų gydytojų ir felčerių sąrašą, nes kitą vasarą dviem stalais laivo lazarete trise nebeišsiversime.

Jonas nieko neatsakė. Jo žvilgsnis skrodė sunkias, švinines Japonijos jūros bangas, kurios viena po kitos dužo į kreiserio bortą, taškydamos sūrų ir šaltą vandenį. Galingas sraigto plakimas giliai po kojomis kietu ritmu vijo laivą į pietus, tolyn nuo stingdančios šiaurės. Šis rudeninis žygis laivyno rikiuotėje turėjo savo niūrią, bet kietą tvarką — dūmų stulpai horizonte judėjo link neužšąlančių vandenų, nešdami dešimt laivų į žiemojimo bazę. Jonas jautė, kaip mašinų skyriaus šiluma pamažu kyla per denio plokštes, o aplinkui liko tik begalinis jūros horizontas ir trumpėjanti lapkričio diena, vedanti juos link Japonijos krantų.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS