TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Statybų darbai ir užkulisiai

 

Vinis į nuosavą karstą

Vladivostoko uoste statybos pajudėjo gegužę. Virš trijų tūkstančių eskadros matrosų, garnizono kariškių ir kalinių buvo įdarbinti uosto sandėlių statybose. Dalis kalinių dirbo akmens skaldyklose, nes Jermolajevas ir jo žmonės per žiemą sugebėjo aptvarkyti tik uosto teritoriją ir iškuopti iš būsimų statybų šiukšles.

Iš Sankt Peterburgo atplaukę laivai „Sivuč“ ir „Plastun“ pavasarį į Nagasakį, o dabar ir į Vladivostoką atplukdė didelį būrį inžinierių ir technikų. Šie specialistai vadovavo visoms statyboms krante ir sudarinėjo detalius planus sausojo doko statybai.

Kas savaitę Volkonskiui ant stalo gulė reikalingų medžiagų užsakymai – iškart po to užsakymų lapai iškeliaudavo Semionovui į Nagasakį, o į Admiralitetą skriejo informacija apie atliekamus darbus bei lėšų poreikį. Volkonskis žinojo, kad Semionovui reikia leisti uždirbti, tačiau verslo apetitą būtina griežtai kontroliuoti, kad pirklys neužsiprašytų per didelio kąsnio sau.

Didžioji dauguma matrosų dirbo krante, laivuose buvo likusios tik budinčios pamainos, ligoniai ir medicininis personalas. Kreiserio „Chrabrost“ lazarete praktiškai pastoviai buvo užimtos visos dešimt lovų: vyrai gulėjo dėl galūnių traumų statybvietėje, apsinuodijimų maistu ar pavasarinių karščiavimų. Tokia buvo daktaro Hamiltono, laivo felčerio ir sanitaro Jono kasdienybė.

Matydamas, kad niekas Volkonskiui nesutrukdė pasiruošti ir sėkmingai pradėti statybų darbų, uosto viršininkas kontradmirolas Jermolajevas nutarė veikti pats. Į jo uosto balansą pervestas minininkas Nr. 47 tapo praktiškai nurašytas – laivo korpusas buvo tiek skylėtas, kad nebesulaikė vandens. Krovinių laivas „Jaroslavl“ savo galingų gervių pagalba turėjo iškelti šį plieninį karkasą į krantą ir pastatyti ant sumontuotų medinių laikiklių, kad nereikėtų nuolat išpumpuoti vandens. Jermolajevas, nužvelgęs apverktiną laivo būseną savo uoste, nusprendė, kad tai puikus įrankis admirolui sužlugdyti.

Savo kabinete uosto valdytojas pasislinko švarų popieriaus lapą ir piktai trinktelėjo pirštu į stalą, žiūrėdamas į savo adjutantą.

— Volkonskis su savo Nagasakio remontais galutinai pribaigė laivą, — piktdžiugiškai sumurmėjo Jermolajevas. — Išsivežė turtą, o grąžino visišką metalo laužą. Rašysim tiesiai Šestakovui į Sankt Peterburgą. Tegul Admiralitete pamato, kaip jų išgirtasis admirolas švaisto valstybės turtą statybų aikštelėje.

Jermolajevas net neįtarė, kad Volkonskis telegramą ir laišką Šestakovui apie laivo būklę buvo išsiuntęs jau prieš du mėnesius, kartu paprašydamas vietoj vienos geldos trijų naujų, prancūziškų minininkų. Atplaukęs pavasarį į Vladivostoką ir radęs tik iš dalies išspręstas uosto problemas, admirolas iškart raportavo apie savo veiksmus. Šestakovas Piteryje puikiai žinojo visas Jermolajevo „nuodėmes“ bei žiemą uoste praleistą laiką prie kortų stalo, todėl uosto valdytojo skundas tik patvirtino Volkonskio žodžius.

Po poros mėnesių Jermolajevą pasiekė telegrama iš Admiraliteto. Adjutantas įnešė ją į kabinetą drebančiomis rankomis ir tyliai padėjo ant stalo. Jermolajevas griebė lapą, tikėdamasis Volkonskio nušalinimo, tačiau akys užkliuvo už trumpo ir aiškaus teksto: „Jermolajevui. Laivą minininkas Nr. 47 nurašyti ir išmontuoti dar šią vasarą. Už darbų atlikimą laiku atsakysite asmeniškai. Šestakovas.“

Perskaitęs atsakymą, Jermolajevas pasijuto lyg gavęs šlapiu skuduru per veidą. Visi jo garnizono kariai ir kaliniai jau buvo įdarbinti admirolo sandėlių statybose. Kas dabar išmontuos laivą ir pjaustys plieną, tapo visiškai neaišku. Sostinėje reikalauja tai padaryti dar šią vasarą, o uoste tiesiog nebuvo kam dirbti. Jermolajevas, gniauždamas telegramą rankoje, suprato, kad jo ėjimas žirgu visiškai žlugo. Volkonskis, net nepajudėjęs iš savo kajutės, laimėjo antrąją pergalę uosto užkulisiuose.

 

Antrieji sparnai

Kol uosto užkulisiuose vyko admirolų dvikovos, kreiserio „Chrabrost“ lazarete laikas tekėjo pagal savo griežtą ritmą. Dešimt lovų beveik niekada nelikdavo tuščios – kasdien iš skaldyklų ir pamatų duobių atnešdavo vyrus sutrintais pirštais, kirstinėmis žaizdomis ar pavasarinio vėjo perpūstais plaučiais. Daktaras Hamiltonas ir laivo felčeris sukosi prie operacinio stalo, o Jonas kasdien mokėsi to, kas iš pradžių jam atrodė nepasiekiama ponų mokslo paslaptis. Jis jau netampė ir nedėliojo virvių krante. Dabar jo rankos pratinosi prie kitų įrankių: jis išmoko teisingai virti dervuotus siūlus žaizdoms siūti, ruošti spiritinius kompresus ir ramiai laikyti sužeistojo galūnę, kol felčeris tiesino lūžusį kaulą. Kaimo vaiko akis, pratusi stebėti gamtą, dabar akimirksniu fiksuodavo, kaip daktaras laiko skalpelį ar kaip keičiasi ligonio kvėpavimo ritmas. Jonas viską sugerdavo tylėdamas, nešdamas savo kryžių su tuo pačiu kantriu orumu.

Kai vakarais lazarete įsigalėdavo ramybė, o daktaras Hamiltonas pasitraukdavo į savo kabinetą, Jonas likdavo vienas prie vaistų buteliukų lentynų. Tomis valandomis jis išsitraukdavo iš po storų vokiškų medicinos žurnalų krūvos sulankstytą pilko popieriaus lapą – būsimą antrąjį laišką broliui Kostui į Gegabrastį. Jonas žinojo, kad šis laiškas bus ilgas, o jo rusiškas raštas vis dar buvo sunkus, lyg rašomas sulinkusia vinimi, todėl neskubėjo. Kai likdavo laisva minutė, jis prisėsdavo ir parašydavo bent po porą žodžių.

„Esame Vladivostoko uoste, statome didelius sandėlius. Aš dirbu lazarete, esu prie daktaro, sanitaras. Sveikas. Žiemai vėl plauksime į Japoniją, į Nagasakį. Jei galėsi, Kostai, parašyk man laišką. Adresuok jį pirkliui Semionovui Nagasakyje, jo kontorą visi žino. Jis perduos...“

Durų vyrių girgždesys privertė Joną akimirksniu delnu uždengti lapą. Pro plyšį įsliūkino Vasilijus, viena ranka susiėmęs už šono, o akimis jau uostinėdamas lazareto kampus.

— Nemoj, būk brolis, įlašink kokį lašą valerijono ar įpilk to skaidraus angliško nektaro, kuriuo daktaras savo peilius blizgina, — pusbalsiu sušnypštė Vasilijus, atsiremdamas į staktą. — Nugara traška, rankos nebelaiko. Šitas Jermolajevo akmuo iš manęs visus syvus išsunks greičiau nei Kronštato katorga.

Vasilijus žengė žingsnį arčiau ir primerkęs akis nužvelgė pilką popierių po Jono pirštais.

— O tu ką čia darai? Raštus rašai? — jūreivis trumpam nusijuokė, pasikasydamas pakaušį. — Na ir reikalai... Atplaukėm į pasaulio kraštą, kad lietuvis rusiškai Piterio gubernijos raštą viršininkams ruoštų. Žiūrėk, Nemoj, per daug neišmok, nes admirolas padarys tave savo raštininku, tada saulės nebematysi, tik rašalo dėmes ant pirštų. Geriau paaukok to daktaro skysčio instrumentams valyti, kol jis pats neišlindo su savo vokiškais vaistais.

Jonas nieko neatsakė. Jis ramiai, nerodydamas jokio skubėjimo, pastūmė lapą giliau po žurnalais, o tada paėmė nuo lentynos tamsaus stiklo indą su tirštu, aštriai kvepiančiu tepalu nugarai ir sausai mostelėjo ranka Vasilijui link durų, lyg rodydamas, kad čia ne uosto smuklė ir nemokamo nektaro niekas nedalins.

Kai sunkus matroso žingsnių aidas nutilo koridoriuje, Jonas vėl išsitraukė pilką popierių iš po knygų. Jis ilgai žiūrėjo į kreivokas raides. Jis rašė rusiškai, nes lietuviškų raidžių laive niekas nemokė, bet mintyse tie žodžiai skambėjo ta pačia Pasvalio krašto tarme, kuria kalbėjo Kostas ir seserys. Kalbėjo, bet nerašė ir neskaitė; nei jis, nei jie.

Kiekviena eilutė, kiekvienas teisingai išdėliotas žodis jam buvo ne šiaip pranešimas apie gyvybę – tai buvo jo antrieji sparnai, kuriuos jis tyliai, žodis po žodžio, augino būsimam skrydžiui namo. Jis žinojo, kad kelio atgal dabar nėra ir tarnyba truks ilgai, tačiau šitas sudrėkęs nuo rankų ir ašarų popierius buvo vienintelė gija, neleidžianti jam galutinai išnykti caro laivyno sąrašuose.

 

Žingsnis į tamsą

Birželio vidurio vakarai Vladivostoko platumose buvo ilgi, lyg be pabaigos. Šviesa valandų valandas kybojo virš Auksinio Rago įlankos, pamažu skandindama uosto sandėlių statybas vėsioje migloje, tačiau kreiserio lazarete pabaigos darbams niekas neskelbė. Atrodo dar vakaras, o žiūrėk jau ir švinta. Artėjo Joninės – metas, kai Pasvalio krašte naktis net nepaliestų žemės, o Gegabrasčio merginos pintų vainikus, leistų juos pasroviui Pyvesos upe. Jonui šios artėjančios jo paties vardinės kėlė tik dar sunkesnį, tylesnį ilgesį, bet grimzti į prisiminimus nebuvo kada. Apie dešimtą valandą vakaro, kai lauke pagaliau pradėjo tirštėti sutemos, o Jonas jau ruošėsi prigęsinti žydrai šviečiančią lempą, denyje pasigirdo sunkių batų bildesys ir duslus dejavimas. Duris pečiu stumtelėjo du matrosai, įnešdami ant neštuvų trečiąjį – stambų, skaldykloje sužeistą vyriškį. Jo kairė koja buvo keistai nusukta į šoną, o dešinė pėda atrodė nenatūraliai keistos formos.

— Iš skaldyklos, — sunkiai kvėpuodamas raportavo vienas iš nešėjų. — Rąstas nuslydo nuo ožių tiesiai ant dešinės kojos, o kairioji nuo smūgio išlinko. Balvonas, sakėm juk jam nelipti viršun, kol baba nesustojo.

Iš savo kabineto iškart išėjo daktaras Hamiltonas, o iš paskos, sagstydamasis baltą prijuostę, įžengė laivo felčeris Savinas. Savinas buvo pusamžis, liesas vyras pilka barzdos sruoga, laivyne tarnavęs tiek metų, matęs tiek traumų, kad kaulų lūžius atpažindavo iš nukentėjusio dejonių.
— Ant stalo jį, gyviau, — sausai įsakė Savinas, net neatsisukdamas į matrosus. — Nemoj, ruošk šiltą vandenį, švarius tvarsčius ir medinius įtvarus. Dešinėje uždaras pėdos lūžis, o kairysis klubo sąnarys, atrodo, iššoko. Nuo jo ir pradėsim, kol raumenys nesustingo.

Jonas veikė greitai. Per pastaruosius mėnesius jis išmoko judėti lazarete be triukšmo. Jis pastatė dubenį su vandeniu šalia operacinio stalo, padėjo laivo felčeriui nurėžti purvinas matroso kelnių klešnes ir kairiąja ranka kietai suėmė vyro šlaunį virš išnirusio kairiojo sąnario vietos. Dešinę, sulaužytą pėdą felčeris atsargiai paguldė ant minkšto įtvaro, kad niekas jos neliestų.

Sužeistasis sudejavo, bandydamas muistytis, tačiau felčerio Savino delnas kietai prispaudė jo pečius prie stalo.
— Gulėk ramiai, broleli, — šaltu, ramiu balsu tarė Savinas. — Čia tau ne smuklė. Daktaras tuoj viską sutvarkys, o jei šokinėsi — liksi šlubas visam gyvenimui. Nemoj, laikyk tvirtai klubus, neleisk kūnui suktis.

Hamiltonas atsargiai apčiuopė kairįjį išnirimą, jo veidas po lempa buvo visiškai ramus. Jis mostelėjo Savinui, o šis supratęs linktelėjo Jonui. Hamiltonas abiem rankomis suėmė kairiąją pėdą, o Jonas savo kairiąja ranka ir kūno svoriu fiksavo paciento klubus bei šlaunį. Daktaras staigiu, stipriu judesiu patraukė kairę koją į save, pasuko ją, o lazarete nuaidėjo duslus kaulo trakštelėjimas — išniręs sąnarys atsistojo į vietą. Matrosas sukando dantis taip, kad pasigirdo griežimas, bet neišleido nė garso.

— Gerai, sąnarys vietoje, — nuvalydamas prakaitą nuo kaktos sumurmėjo Hamiltonas. — Savinai, dabar atsargiai prie dešinės pėdos. Įtvarus ir gipsą. Jonai, palaikyk dešinę blauzdą virš lūžio, labai atsargiai, kad nejudėtų kaulai.

Savinas griebė gipso miltelius, greitai sumaišė juos dubenyje su šiltu vandeniu ir pradėjo itin atsargiai vynioti suvilgytus tvarsčius aplink dešinės pėdos maumedžio įtvarus, netampydamas sužeistų vietų. Jis patenkintas šyptelėjo ir dirstelėjo į Joną, kuris nejudėdamas, lyg iš akmens iškaltas, kairiąja ranka ramiai fiksavo blauzdą reikiamoje padėtyje.
— O tas tavo mokinys, daktare, turi kantrybės, — lygindamas kietėjantį gipsą tarė Savinas. — Kitas uosto bernas jau būtų paleidęs koją nuo tokio vaizdo, o šitas tyli ir laiko. Bus iš jo felčeris kada nors, jei tik raštą labiau išmoks.

Jonas nieko neatsakė. Jo akys nukrypo į baltą gipsą, kuris pamažu kietėjo ant matroso dešinės pėdos. Tai buvo pirmoji jo tikra naktinė pamoka uosto lazarete. Jis jautė, kad daktaro ir Savino pasitikėjimas yra uždirbamas ne žodžiais, o šita kantrybe. Kai matrosą pagaliau perkėlė į laisvą lovą, o lazarete vėl įsigalėjo tyla, Jonas nuplovė purvą nuo operacinio stalo. Jo rankos šiek tiek drebėjo iš nuovargio, bet žurnalų krūva ant jo stalo fone saugojo pilką laiško lapą. Už lango, rodos kelioms minutėms, papilkėjo trumpa, šviesi birželio naktis. Iki tikrųjų Joninių namuose dar buvo likusi savaitė, tačiau Jonas jau dabar jautė tą artėjantį tėviškės laužų šėlsmą, iki kurio jam reikės eiti dar labai daug metų.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS