TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Pavasarį paukščiai pakyla

 

Kuklus šypsnys

Ankstyvą rytą, kai virš Nagasakio įlankos dar tvyrojo vėsi aušros tamsa, valtis dusliai bakstelėjo į kreiserio „Chrabrost“ bortą. Jonas mikliai sugriebė šaltus štormtrapo lynus ir pakilo į denį. Vyriausiojo bocmano Michalyčiaus akys akimirkai šmėstelėjo ties laivo borto turėklu, tačiau jis iškart nusisuko į šalį, lyg žiūrėtų į tolimus reido žibintus. Jan Nemoj oficialiai nakvojo savo kubrike. Vaikino švarkas buvo švarus, o judesiai – tikslūs. Tvarka buvo išlaikyta.

Jonas tyliai nusileido į laivo vidų ir įžengė į lazaretą. Palubėje tolygiai spingsėjo elektrinė Jabločkovo lempa. Felčeris Savinas dar miegojo savo nišoje, o daktaras Hamiltonas jau sėdėjo prie mažo vaistų stalo, vartydamas medicinos žurnalus. Išgirdęs žingsnius, gydytojas pakėlė akis.

Gydytojo žvilgsnis buvo profesionalus, tyrinėjantis. Jis akimirksniu nužvelgė sanitaro veidą. Peržiūrėjo pajuodusius paakius, dabar jau ramius Jono pirštus ir visą jo laikyseną. Per naktį jaunuolio viduje kaupusi įtampa, kuri mėnesiais jį draskė, dar nebuvo visiškai pasitraukusi, tačiau veide jau matėsi pirmasis palengvėjimas.

Jonas priėjo prie instrumentų stalo ir iškart ėmėsi rytinių darbų. Jis nepratarė nė žodžio. Tačiau prieš imdamas virinti instrumentų katilą, Jonas akimirkai pasuko galvą ir susitiko su Hamiltono žvilgsniu. Vaikinas niekada garsiai nesijuokdavo ir beveik nekalbėdavo. Tačiau dabar jo lūpų kampučiuose šmėstelėjo kukli, rami šypsena..

Hamiltonas viską suprato be jokių žodžių. Tai nebuvo Vasilijaus Kruglovo tarškėjimas ar uosto lėbautojų pasigyrimai. Šis mažas judesys daktarui, kaip medikui, pasakė viską. Jaunuolio protas pradėjo vaduotis iš gniaužtų, o slopinami jausmai ir dvasinė kova pamažu užleido vietą gilesnei ramybei. Jonas grįžo gerokai prašviesėjusia galva, nors prieš akis dar laukė visa likusi bendros sutarties savaitė.

Gydytojas nuoširdžiai, tėviškai linktelėjo ir vėl nuleido akis į savo užrašus. Jų bendra paslaptis liko užrakinta tarp šių plieninių sienų.

Diena kreiseryje „Chrabrost“ slinko sunkiai. Jono rankos pačios žinojo savo įprastus darbus – valė lazareto grindis, dėliojo bintus, tačiau mintys nuolat skriejo kranto link. Vaikinas nerasdavo sau vietos. Kiekviena sekundė atrodė begalinė. Jis tiksliai žinojo valandą, kada baigsis jo vakarinė pamaina ir uostą užguls tamsa. Tuomet ateis laikas vėl plaukti link popierinio žibinto.

Jonas suprato, kad tai nėra visiškai teisėta, bet Michalyčiaus ir Hamiltono susitarimas teikė vilčių, kad viskas bus gerai. Sutartas krante laivelis turėjo jį pasiimti jau sutemus ir pristatyti atgal į laivą ryte. Vietiniams tai nebuvo jokia staigmena, tą suprato ir Jono suokalbio dalyviai.

Kai vėlų vakarą laivo elektrinės Jabločkovo žvakės užgesdavo ir denius apgaubdavo tamsa, Jonas tyliai prieidavo prie borto turėklo. Tamsoje pasigirsdavo lengvas, vos girdimas irklų teškenimas – valtininkas jau laukdavo apačioje. Vaikinas mikliai nusileisdavo štormtrapu žemyn, įsėsdavo į siaurą medinį laivelį ir tyliai slysdavo link krantinės šviesų. Laivo režimas ir sunki eskadros kasdienybė kelioms valandoms likdavo anapus uosto sutemų.

 

Arbata dviem

Gubernatoriaus Kusakos rezidencijoje tvyrojo ramybė. Pro atviras stumdomas duris matėsi akmenų sodas, kuriame pavasario saulė tirpino paskutinius ryto miglos likučius. Ant stalo garavo žalioji arbata. Žiūrint iš šalies, tai buvo paprastas dviejų uosto kaimynų susitikimas. Tačiau už stalo vyko tyli, diplomatinė dvikova.

Admirolas Volkonskis atvyko padėkoti už puikų „Mitsubishi“ meistrų darbą. Dviejų prancūziškų minininkų surinkimas doke judėjo į priekį be trikdžių. Gubernatorius Kusaka mandagiai priėmė padėką, tačiau jo žvilgsnis liko budrus. Admirolas suprato, kad japonas atidžiai stebi kiekvieną rusų eskadros pasiruošimo žingsnį.

– Vladivostokas dar sukaustytas ledo, – ramiai tarė Volkonskis, pastatydamas arbatos puodelį. – Tad būtų nuodėmė po tokio puikaus jūsų meistrų darbo nepravėdinti eskadros katilų. Šiek tiek pasimankštinsime Japonijos jūroje.

Kusaka mandagiai linktelėjo. Jo veidas išliko lyg iškaltas iš akmens.

– Jūrininkams visada naudinga judėti, admirole.

Volkonskis vos šyptelėjo. Admirolas stebėjo šeimininko reakciją, nukreipdamas kalbą link jį visą žiemą dominusio uosto judėjimo.

– Gal kada nors ir mes turėsime tokių mažų vikruolių kaip tie jūsų uoste dirbantys britų statybos ledlaužiai. Tuomet Vladivostokas gyvens ne tik vasarą.

Gubernatoriaus žvilgsnyje akimirkai šmėstelėjo susidomėjimas. Jis puikiai suprato užuominą apie japonų pasirengimą ir laivų judėjimą reide.

– Šiaurėje ledas dažnai stipresnis už politiką, – sausai atsakė Kusaka.

Volkonskis tyliai pasuko puodelį tarp pirštų. Dvikova pasiekė viršūnę.

– O pietuose, regis, šiuo metu stipresnė politika negu ledas.

Kusaka neskubėdamas nuleido puodelį ant medinio paviršiaus. Japonas tiesiogiai nieko nepasakė, tačiau leido suprasti, kad regiono nestabilumas auga. Jo šalies akys dabar buvo nukreiptos kita kryptimi.

– Rytų Azijoje artėja permainos, admirole.

Daugiau nieko sakyti nereikėjo. Volkonskis gavo atsakymą – Japonijos žvilgsnis šį pavasarį buvo nukreiptas į Kinijos krantus. Tai reiškė, kad numatytas rusų eskadros vizitas pas generolą Song Qing prie Tigro Uodegos buvo kaip niekada savalaikis. Abu vyrai atsisveikino mandagiai, palikdami arbatos puodelius lėtai vėsti pavasario šviesoje.

 

Be pažadų

Kovo pabaigos rytai Nagasakyje jau kvepėjo pavasariu. Slyvų žiedlapiai tyliai krito ant drėgno grindinio, o uoste vienas po kito gaudė rusų eskadros signaliniai varpai. Artėjo išplaukimo diena. Septynios naktys krante tapo vilties kibirkštėle jauno jūreivio gyvenime

Jonas sėdėjo ant tatamio prie praverto popierinio lango. Už jo nugaros kambaryje tvyrojo rytietiškų balzamų kvapas. Yun klūpėjo šalia, tyliai lankstydama jo baltinius ir atsargiai dėdama juos į drobinį maišą.

Jie beveik nekalbėjo.

Žodžių nereikėjo. Jų tiesiog nebuvo.

Jonas stebėjo smulkius merginos pirštus ir jautė, kaip krūtinėje pamažu kaupiasi sunkumas. Jis norėjo pasakyti daugiau, nei leido jo kalba. Norėjo paaiškinti, kad šios dienos jam buvo didesnė dovana, negu kada nors būtų galėjęs įsivaizduoti. Kad jos švelnumas sugrąžino ramybę, kurios jis neberado nei laive, nei savyje.

Tačiau Jonas teištarė vienintelį žodį:

– Yun.

Mergina pakėlė akis ir nusišypsojo tuo pačiu kukliu, ramiu šypsniu, kurį jis prisiminė nuo pirmosios jų pažinties.

Ji švelniai paėmė jo ranką ir trumpam prispaudė prie savo skruosto.

– Jan, – tyliai ištarė ji.

Tame viename žodyje tilpo viskas, ko jie negalėjo pasakyti.

Kai už lango vėl nuaidėjo laivo varpas, Jonas pakilo. Užsimetė milinę. Pirštai drebėjo ne nuo šalčio.

Prie durų jis trumpam sustojo. Yun priėjo arčiau ir abiem rankomis atsargiai ištiesino jo apykaklę, tarsi norėtų paskutinį kartą pasirūpinti žmogumi, kuris netrukus išnyks už horizonto.

Jonas palietė jos rankas.

– I return, – sunkiai ištarė angliškai.

Yun nieko neatsakė. Tik labai lėtai papurtė galvą ir švelniai nusišypsojo.

Ji suprato geriau už jį.

Jūrininkai išplaukia. Gyvenimas retai grąžina juos ten, kur jie paliko dalį savo širdies.

Jonas pasilenkė ir atsargiai pabučiavo ją į kaktą.

Tada atsisuko ir išėjo.

Nusileidęs į gatvę, jis dar kartą pakėlė akis. Yun stovėjo tarpduryje po ryškiu popieriniu žibintu. Smulki jos figūra atrodė trapi pavasario rytmečio šviesoje.

Ji pakėlė ranką.

Jonas atsakė tuo pačiu.

Daugiau jie vienas kito nebematė.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS