TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Akmuo ir plienas

 

Trojos arklys

Balandžio 16-ąją vienuolika eskadros laivų jau stovėjo išmetę inkarus Vladivostoko reide. Navigacijai įlankoje ledo lytys nebetrukdė, nors naktinis šaltukas paryčiais dar sutraukdavo pakrančių vandenį, kol jį per dieną vėl suardydavo pavasario saulė.

Uosto vaizdas nuo rudeninio skyrėsi tik viena dalimi. Kontradmirolas Jermolajevas per žiemą su kalinių komandomis suvertė skaldos sluoksnį ant pagrindinio uosto tako, vedančio link būsimų sandėlių pamatų. Purvas ir balos niekur nedingo, tačiau ratai čia bent jau nebesmigo iki pačių ašių. Pačios sandėlių aikštelės buvo apvalytos nuo rudeninių šiukšlių, bet admirolas Volkonskis neskubėjo duoti komandos klojiniams ruošti. Jis žinojo elementarias amato taisykles: šviežias betonas neatlaiko net nedidelių šalnų. Vanduo, naktį sušalęs cemento porose, tiesiog suskaldytų ir išardytų pamatų struktūrą, todėl statybas teko atidėti gegužės pradžiai. Iki to laiko trims tūkstančiams eskadros vyrų buvo numatyti tik parengiamieji darbai – aikštelių lyginimas, pamatų duobių kasimas ir kuolų kalimas būsimam kranto lazaretui. Viršutinis žemės sluoksnis jau buvo virtęs koše, tačiau giliau nei per metrą vis dar slėpėsi kietas, per žiemą įšalęs gruntas, į kurį rąstus reikėjo įsmeigti jėga. Volkonskis suprato, kad šią sveikų, pilnų jėgos vyrų masę suvaldyti pavyks tik davus sunkaus, sekinančio darbo – palikti be priežiūros reide jie greitai būtų radę būdų krėsti nesąmones.

Admirolo kajutėje duris atvėrė konduktorius Zotovas. Jis įžengė kietai, nešinas skubiu raportu.
— Jūsų prakilnybe, — Zotovas atidavė pagarbą, jo veidas buvo paniuręs. — Turiu blogų žinių iš minininko Nr. 47. Ta rusiško plieno gelda po kelionės tapo kaip rėtis. Nepadeda net Nagasakio meistrų smalavimai – siurbliai vos spėja pumpuoti vandenį. Jei būtume karo stovio situacijoje, šis laivas keliautų į dugną be priešo pastangų. Šiaip laivybai uosto ribose jis dar šiek tiek tinkamas, bet tikrai ne karo tarnybai.

Volkonskis akimirką stebėjo dūmą, kylantį už lango, tada jo lūpų kamputis vos pastebimai pakilo.
— O, — ištarė admirolas, atsisukdamas į konduktorių. — Puiki proga apdovanoti Jermolajevą už „puikų gatvės remontą šią žiemą“. Grąžinkime minininką Nr. 47 į jo balansą. Galės valdytojas laisvalaikiu nuo lošimo kortomis silkes uosto akvatorijoje gaudyti. Aš išspręsiu šią problemą, konduktoriau.

Zotovas suprato, kad informacija gauta reikiamu adresu ir veiksmai tikrai bus pradėti. Trumpai linktelėjęs, jis paliko kajutę.

Volkonskis tuoj pat sėdo prie darbo stalo, pasislinko popieriaus lapą ir trumpai, kietu pieštuku užrašė skubią telegramą:

Sankt Peterburgas. Admiralitetas. Šestakovui.
Minininkas Nr. 47 netinkamas karo laivynui. Dėl aplaidaus Jermolajevo požiūrio per dvejus metus supuvo uoste. Nupirkite 3 surenkamus minininkus Prancūzijoje ir išsiųskite į Nagasakį Semionovui. Volkonskis.

Atidavęs lapą adjutantui, kuris skubiai išskubėjo į uosto telegrafą, admirolas paėmė storesnio popieriaus ir pradėjo rašyti oficialų, smulkų laišką Admiralitetui.

„...nepaisant visų mūsų pastangų, Nagasakyje nepavyko kokybiškai suremontuoti minininko Nr. 47, nes korpuso metalas uoste buvo pažeistas negrįžtamai. Japonai savo ruožtu Nagasakyje naudoja puikios kokybės prancūziškos konstrukcijos minininkus. Jų kokybė yra nepalyginamai geresnė. Šiuos laivus, surenkamus iš atskirų dalių, galima atplukdyti sekcijomis į Nagasaki, kur 'Mitsubishi' gamykla juos per žiemą surinks, o Semionovo kontora atsiskaitys už darbus.

Taip pat Nagasakio uoste mačiau puikius, nedidelius, bet itin galingus ledlaužius, statomus Anglijoje, 'Armstrong' statyklose. Jei norite turėti Vladivostoką, veikiantį visus metus, jei tai turi būti Imperijos kumštis Tolimuosiuose Rytuose – užsakykite bent du tokius laivus pas gamintoją arba nupirkite jau gatavus. Jų mums žūtbūt reikės.

Šiuo metu visas jėgas sutelkiu į uosto sandėlių statybą ir sausojo doko paskutinių brėžinių derinimą. Esu dėkingas Jums už būrį inžinierių, atplaukusių su dviem naujais laivais, ir už puikius kapitonus, kurie jiems vadovauja.“

Padėjęs tašką oficialiame rašte Admiralitetui, Volkonskis akimirką pasuko tarp pirštų plunksną, giliai įkvėpė ir paėmė trečiąjį popieriaus lapą. Šis laiškas buvo skirtas pirkliui Semionovui į Nagasakį. Čia nebereikėjo oficialių mandagumo frazių, tik sauso, verslo kalba parašyto nurodymo.

„Nikolajau Ivanovičiau, jei mano spaudimas Piteriui suveiks – o aš pasistengsiu, kad suveiktų, – Admiralitetas patvirtins trijų naujų prancūziškų minininkų pirkimą. Jums reikės suderinti jų surinkimą su 'Mitsubishi' gamykla. Jau dabar pradėkite neoficialias derybas. Taip pat duodu užduotį: smulkiai išnagrinėkite tų nedidelių britiškų ledlaužių, kurie dabar stovi Nagasakyje, technines charakteristikas. Sužinokite, ar yra bent mažiausia galimybė juos nupirkti tiesiai iš japonų rankų čia pat, vietoje. Žinoma, tikimybė maža, bet turime žinoti visus kelius.

Jei gausime patvirtinimą dėl naujų laivų, apmokėjimą japonams garantuos Admiralitetas, bet pinigai tekės per jūsų kontorą...“

Volkonskis puikiai suprato, ką daro. Jis nebuvo šventasis ir žinojo, kaip veikia Imperijos finansai: Semionovas suderins kainas taip, kad valstybei jos atrodytų patrauklios, o dalis sumos – tas amžinas rusiškas „atkatas“ – liks kontoros kišenėje už tarpininkavimą. Admiralitetas, pamatęs paruoštą gamybos aikštelę ir patikimą mokėjimų grandinę per Semionovą, kur kas greičiau pasirašys sutartį su prancūzais. Admirolas žinojo, kad atsakymo iš Nagasakio tegaus laukti bent porą mėnesių, kol laiškai suvaikščios per prekybinius laivus, bet užklausą reikėjo išsiųsti jau šiandien, kartu su pirmuoju pašto maišu.

Užspaudęs laiškus vašku, Volkonskis atsirėmė į kėdės atlošą. „Trojos arklys“ Jermolajevas buvo paruoštas, o naujojo laivyno pamatai – užsakyti. Dabar liko sunkiausia dalis: laukti pavasario žemės atšilimo ir suvaldyti tris tūkstančius vyrų, kurių rankos turėjo būti įdarbintos, kad neliktų laiko jokioms savavališkoms užgaidoms.

 

Laukimo aikštelė

Kol betono maišyklės reide laukė gegužės šilumos, krante prasidėjo pirmieji parengiamieji darbai. Hamiltonas su Jonu išlipo į uolėtą kalvos šlaitą virš Jermolajevo skaldos tako. Čia, atokiau nuo uosto krovos triukšmo, buvo numatyta vieta būsimai jūrų ligoninei. Aplinkui jau spietėsi uosto valdytojo atvarytos kalinių komandos – pilkais, nudriskusiais drabužiais vilkintys vyrai, apsupti sargybinių su šautuvais. Jie kirtikliais skaldė akmenis ir lygino aikšteles, kalė polius, ruošdamiesi būsimiems pamatams.

Nuo ankstyvo ryto virš įlankos aidėjo duslus, ritmingas garsas. Kaliniai statė primityvius medinius ožius, per skridinį tempė aukštyn ketaus luitą ir rėkdami mesdavo jį žemyn ant dervuotų maumedžio rąstų.
— Baba – aukštyn! Ledą skelk! — šūkavo prižiūrėtojai, o kaliniai mechaniškai vykdė įsakymus, taukšėdami sunkiu taranu į polius.

Jonas stebėjo šį vaizdą, rankose nešdamas matavimo virves. Kiekvienas kaukštelėjimas atsimušė jo petyje Singapūro aidu, bet jis tylėdamas sekė iš paskos Hamiltonui.

Daktaras sustojo ant pavasarinio purvo, po kuriuo iškart prasidėjo įšalas. Jis išskleidė popierinį uosto planą ir pradėjo akimis matuoti tuščią aikštelę, lygindamas ją su būsimos ligoninės dydžiu. Žemė po jų kojomis dar buvo ketaus kietumo, o aplinkui tvyrojo tik akmenų dulkės ir kalinių riksmai.

Hamiltonas ilgai stebėjo tą plynę, tada pasisuko į Joną, kuris tiesė matavimo virvę palei būsimą ligoninės sieną.

— Pažiūrėk į šitą plotą, Jonai. Čia turės stovėti korpusai mažiausiai trims šimtams lovų. Reide turime virš trijų tūkstančių savo vyrų, o krante – dar tiek pat kareivių ir inžinierių. Kai tik gegužę prasidės tikrosios statybos, traumos pasipils dešimtimis. Laivo lazaretas su savo dviem stalais ir dešimčia lovų tiesiog užsprings per pirmą parą.

Daktaras vėl pažvelgė į planą, kietai jį susuko ir susikišo po pažastimi.
— Sienos yra tik akmuo, jas kaliniai ir matrosai pastatys, — mąstė Hamiltonas garsiai. — Bet kas dirbs? Vietinių šamanų burtai čia nepadės, o laivų gydytojai kranto ligoninės nesuvaldys. Reikia nuolatinio personalo, chirurgų, felčerių, kurie mokėtų tvarkyti sunkius lūžius, galimus ligų protrūkius. Admirolas turi apie tai sužinoti dar šiandien, kol maišas su laiškais neiškeliavo į Piterį.

Hamiltonas apsisuko ir sparčiu žingsniu patraukė atgal link krantinės, kur jų laukė laivo valtis. Jonas sekė iš paskos, nešinas virvėmis. Jis suprato, kad ši vasara bus ilga, o daktaro skaičiavimai ką tik pradėjo dar vieną didelį būsimą darbą, kuris pakeis šitą rūsčią įlanką.

 

Gydytojų sąrašas

Tą patį vakarą daktaras Hamiltonas jau sėdėjo admirolo Volkonskio kajutėje. Ant stalo tarp jūrinių žemėlapių gulėjo plunksna skubiai surašytas popieriaus lapas. Admirolas tylėdamas peržvelgė daktaro pateiktus reikalavimus, kaskart vis giliau sutraukdamas antakius. Tai nebuvo statybų projektas šiai vasarai – abu jie puikiai suprato, kad šiemet matrosai jėgas atiduos tik uosto sandėlių statybai. Tai buvo paraiška ateičiai, be kurios uostas tiesiog neturėtų perspektyvos.

— Jūs žiūrite į priekį, Ričardai, — pusbalsiu ištarė Volkonskis, padėdamas lapą ant stalo. — Tačiau žinote, kad Piterio biurokratai medikų iš skrybėlės neištrauks. Šią vasarą teks verstis patiems.

— Taip, jūsų prakilnybe. Šią vasarą suksimės savo jėgomis, — Hamiltonas atsilošė kėdėje, jo balsas skambėjo ramiai. — Todėl privalote įsakyti visiems laivų kapitonams ir statybos meistrams, kad spaustų vyrus laikytis tvarkos protingai ir būti atsargiems. Laivo lazaretas ne guminis. Jei traumų bus per daug, mes tiesiog fiziškai nespėsime visų lopyti. Tačiau rankų nuleisti neketinu. Man padės Nemoj. Jonas sparčiai mokosi, jis nepajėgus dirbti sunkių statybos darbų dėl sužeisto peties, bet jau neblogai pažįsta raštą, gaudosi lazareto tvarkoje ir medicininėse procedūrose. Sezoną išlaikysime, bet kitiems metams mums žūtbūt reikia pastiprinimo.

Daktaras bakstelėjo pirštu į popierių:

— Prašau jūsų, kad Admiralitetas bent dalį šių specialistų – vyriausiąjį gydytoją, du chirurgus ir šešis felčerius – atsiųstų į Nagasakį jau šią žiemą. Pavasarį, kai eskadra grįš į Vladivostoką, mes juos pasiimsime. Jei statybvietėje kils bėdų, kitą vasarą jie galės gydyti žmones bent jau lauko ligoninėje, palapinėse, bet tai jau bus milžiniškas žingsnis į priekį.

Volkonskis akimirką tylėjo, lėtai glostydamas ūsą, tada staiga kietai delnu trenkė per stalą.

— Teisingai, daktare. Niekas nebus išgydytas, jei uoste stovės tik tušti sandėliai, o žmonės neturės kur gauti pagalbos. Peterburgas privalo suprasti, kad be gydytojų ir felčerių šis uostas bus tik vieta mirčiai laukti.

Volkonskis pasislinko švarų popieriaus lapą ir pasišvietęs lempa pasiruošė rašyti oficialų laišką Admiralitetui, reikalaudamas ateinančių metų navigacijai paruošti jūrų medikų būrį. Lyg primindamas, kad audiencija baigta, admirolas pažvelgė į Hamiltoną:

— Ačiū jums, laiškas iškeliaus ryte. O iki tol, daktare, ruoškite Joną. Panašu, kad šią vasarą Jūs, jūsų mokinys sanitaras ir laivo felčeris būsite vieninteliai žmonės, kurie krante stabdys kraujavimą, kol Piterio ponai patvirtins mūsų etatus.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS