TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Ir inkarai pakils... 

Pažadas sau

1888 metų balandžio 10-ąją Nagasakio reidas virė. Japonų valtys nuo ryto iki vakaro tampė paskutinius krovinius. „Chrabrost“ triumai jau buvo pilni cemento, plieno ir medienos, skirtos būsimoms Vladivostoko statyboms.

Kapitonas Baranovas davė nurodymą visoms tarnyboms paskutinį kartą peržvelgti savo atsargas. Liko vos kelios dienos iki inkarų kėlimo, ir kiekvienas laivo kampas turėjo būti užpildytas tuo, ko Vladivostoke rasti būtų neįmanoma.

Jonas su Hamiltonu lazarete peržiūrinėjo savo ūkį. Nors sandėlis buvo papildytas, daktaras dvejojo, vartydamas inventorines knygas.
— Jonai, ten mūsų lauks ne tik lengvos ligos ar praskelti smuklės muštynėse pakaušiai, — Hamiltonas pirštu bakstelėjo į užrašus. — Matrosai visą vasarą dirbs krante, kilnos tuos plieno luitus, akmenis, cementą ir statys sandėlius. Bus traumų, bus sulaužytų kaulų. Mums reikia daugiau įtvarų ir tvarsčių, nei turime dabar.

Lyg nuspėjęs Hamiltono mintis į lazaretą užsuko konduktorius Zotovas. Jis neieškojo trūkumų – jam reikėjo užbaigti krovos raportą ir viską sužymėti.

— Daktare, — Zotovas trumpai linktelėjo, braukdamas pirštu per savo storą knygą. — Tikrinu paskutinius skyrius. Ar lazaretas turi viską, ko reikės statyboms krante? Volkonskis spaus darbus. Bus daug akmens ir geležies, o matrosų rankos ne plieninės. Nenoriu, kad po savaitės Vladivostoke bėgtumėte pas mane prašyti lentų įtvarams, nes visą medieną aš jau būsiu atidavęs statyboms.

Hamiltonas suprato užuominą. Zotovas buvo teisus – laive mediena taps deficitu, o vaistinėje pirkti įtvarai buvo kur kas patogesni.

— Jūs teisus, konduktoriau. Mums reikia papildymo.

Nieko nelaukęs Hamiltonas kreipėsi į Baranovą paskutiniam leidimui į krantą. Gavę jį, daktaras ir Jonas valtimi išvyko į uosto kvartalą.

Eidami per siauras Nagasakio gatveles link didžiosios vaistinės, jie vėl praėjo tą patį namą su ryškiai šviečiančiu žibintu. Jonas sustojo prie medinės lentelės su užrašu Temporary wives.

— Wait, doctor, — Jonas linktelėjo galvą link iškabos trimis kalbomis.

Hamiltonas, užsisvajojęs apie būsimus pirkinius, tik dabar pastebėjo, ko link Jonas jį pašaukė. Tą pačią akimirką pro duris į gatvę išsprūdo jauna japonė. Ji trumpam stabtelėjo, nusišypsojo jiems abiem — švelniai — ir, pasitaisiusi kimono, pranyko už kampo.

Jonas juto, kaip po miline staiga pasidarė karšta. Hamiltonas, pastebėjęs mokinio sustingimą, šyptelėjo ir pridūrė:

— Tai nepigu, Jonai. Ir ne taip paprasta, kaip atrodo.

Jonas pasivijo Hamiltoną, bandydamas nuvyti mintis apie ką tik matytą merginą, bet mintis jo nepaleido. Jis ieškojo savyje neigimo, bandė įtikinti save, kad tai būtų išdavystė kažko, ko jis net nebuvo ištaręs garsiai. Bandė pasukti mintis kitur, į saugią temą — kad reikėtų parašyti dar vieną laišką broliui Kostui. Norėjo parašyti, kad grįš čia kitą žiemą, kad galbūt ten brolis galėtų jam atrašyti į Semionovo kontorą... bet suprato, kad tai kol kas per daug sudėtinga. Jis liko vienas su ta japoniška šypsena ir mintimis apie kažką, ko pats nesuprato.

„Aš grįšiu“, — prisiekė pats sau.

 

Suvestinė

Nagasakio įlankoje tvyrojo paskutinių pasiruošimų įkarštis. Admirolas Volkonskis, stovėdamas „Chrabrost“ tiltelyje, nužvelgė savo eskadros vėrinį.
— Perduokit visiems laivams, — kietai ištarė jis adjutantui. — Po valandos keliam bures, jungiam garo mašinas. Pajudam į šiaurę.

Likus keliolikai minučių iki nurodyto laiko, lazarete tvyrojusią dervos ir spirito ramybę sudrumstė duslus kaukštelėjimas tiesiai virš Jono galvos. Medis į medį atsimušė taip kietai, kad Jonas akimirksniu krūptelėjo, vėl pajutęs tą seną Singapūro šešėlį. Bet mintį apie jataganą tuoj nustelbė iš viršaus pasipylę keiksmai.

— Kur jus velniai neša?! Kad jus kur galas griebtų! — staugė kažkas denyje, balsas buvo panašus į Zotovo, bet Jonui visi karininkai ar puskarininkiai dabar rėkė vienodai rūsčiu balsu.

Jonas nesuprato, ar tai keiksmas kokiems neklusniems matrosams, ar vėjui, bet po sekundės pro atvirą iliuminatorių gūsis įpūtė tris popieriaus lapus. Jie lyg paklydę paukščiai sumirgėjo ore ir nutūpė tiesiai prie Jono kojų ant lazareto grindų. Jonas pasilenkė, pakėlė juos ir pabandė įžiūrėti rankraštį.

Pačiame viršuje jis perskaitė: Kreiseris „Chrabrost“. Toliau sekė ilga, jūros vandens purslų sulieta nesuprantama skaičių virtinė. Jonas bandė sukoncentruoti žvilgsnį į tas išplaukusias rašalo dėmes, bet jam tai buvo per sunku.

— Doctor, nesuprantu... padėkit, kas čia? — Jonas skubiai pakvietė Hamiltoną.

Abu jie pasilenkė virš sušlapusių popierių. Hamiltonas vedė pirštu per stulpelius, balsu versdamas skaičius.

— Žiūrėk, Jonai... Čia laivo vardas, čia – pabūklai, o čia – žmonės. „Chrabrost“... — Hamiltonas trumpam nutilo, stebėdamas skaičių virtinę prie flagmano vardo.

— Septyni šimtai dvylika žmonių. Tik čia, šiame viename laive.

Jonas nustėro. Jis niekada nemanė, kad už tų plieninių sienų, kuriose jis gyvena, telpa tiek sielų. Hamiltonas vertė toliau:

— Keturios fregatos... kiekviena po keturis šimtus vyrų. Kliperis „Plastun“, kanonierė „Sivuč“, dvi korvetės... — Daktaro pirštas nuslydo į patį lapo galą, kur po vandens dėme ryškėjo bendra suma. — Trys tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt.

Jonas stovėjo nejudėdamas, laikydamas drėgną popierių. Trys tūkstančiai vyrų. Tai buvo nebe laivynas, o jėga, kurios kaimo vaiko protas nebegalėjo aprėpti. Tai buvo pusė jo krašto parapijų, suspaustų į vienuolika korpusų.

— Lėk į denį, — Hamiltonas grąžino lapus. — Jei tai Zotovo, jis tuoj nušoks per bortą į jūrą iš pasiutimo.

Jonas išbėgo į viršų ir pamatė konduktorių, kuris raudonas iš pykčio vis dar kratė tuščią medinį dėklą virš borto. Jonas tyliai ištiesė lapus. Zotovas griebė juos lyg didžiausią brangenybę, akimirksniu nuščiuvo ir tik sunkiai atsiduso, rankove nusišluostydamas prakaitą.

— Ačiū Dievui, Nemoj... nors šitą išgelbėjai. Be šito sąrašo aš būčiau ne konduktorius, o tiesiog senas žioplys. Eik atgal, tuoj pajudam.

 

 

Atsisveikinimas su krantu

Su tuo vėjo gūsiu ir Zotovo keiksmais Nagasakio įlankos ramybė baigėsi. Vienuolika eskadros laivų, išsirikiavusių į vėrinį, pajudėjo link vartų į atvirą jūrą. Vanduo už jų laivagalių putojo nuo galingų sraigtų darbo, o virš kaminų kilo tiršti dūmai. Krosnims dar nespėjus pilnai įkaisti, jos jau godžiai rijo japoniškas anglis. Virš eskadros driekėsi sunkių dūmų juostos, slinkdamos virš žalių Nagasakio kalvų, kol šios pamažu ėmė blukti horizonto dulksnoje.

Admirolas Volkonskis stovėjo ant „Chrabrost“ tiltelio, žiūrėdamas ne į tolstantį miestą, o į šiaurę. Jo planai buvo įkrauti į kiekvieną šių laivų triumą – tūkstančiai tonų medžiagų dabar plaukė ten, kur dar rudenį buvo tik purvas ir neviltis.

Jonas stovėjo denyje, padėdamas matrosams tvirtinti lazareto atsargas prieš išėjimą į neramią Japonijos jūrą. Jis matė, kaip žalios kalvos traukiasi, virsdamos melsva juosta. Ore vėl atsirado tas pažįstamas druskos ir dūmų kvapas, bet šįkart viduje buvo kitaip. Tas skaičius iš Zotovo sąrašo — trys tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt sielų — jam vis dar spengė ausyse, primindamas apie milžinišką eskadros svorį.

Šalia Jono stabtelėjo Michalyčius. Bocmanas nužvelgė pilnus laivo triumus, tada spūstelėjo tabako pypkę ir kimiai sumurmėjo:
— Na, žiūrėkit į krantą paskutinį kartą. Šią vasarą saulės nematysit – admirolas pasirūpins, kad prakaitas bėgtų greičiau nei šitas vanduo po kiliu. Vladivostoke ne šventės laukia, o akmenų skaldykla.

Jonas nieko neatsakė, tik tvirčiau suėmė lyną. Jis žinojo, kad Michalyčius teisus, bet jo paties galvoje vis dar sukosi tas tylus „Aš grįšiu“. Japonijos švelnumas liko už nugaros, o priekyje laukė ledinis vanduo ir juodas darbas, bet dabar Jonas turėjo tai, ko neturėjo išplaukdamas iš Kronštato: jis turėjo norą sugrįžti.

 

Rytojus ateis bet kokiu oru

Po geros savaitės plaukimo horizontas galutinai papilkėjo. Pro pavasario dulksną išniro rūstūs uolų siluetai – Vladivostokas pasitiko juos skvarbiu vėju, kuris akimirksniu išpūtė Nagasakio šilumą iš matrosų milinių. Eskadra į įlanką įėjo kaip šeimininkė. Vienuolika laivų užpildė visą Auksinio Rago erdvę: priekyje gariniai kreiseriai, o šonuose, grakščiai skrosdamos bangas, fregatos.

Uosto valdytojas kontradmirolas Jermolajevas stovėjo krantinėje, viena ranka prilaikydamas vėjo blaškomą kepurę. Jis stebėjo sugrįžusius laivus – su jais grįžo ir pagieža admirolui Volkonskiui. Kiekviena papildoma patranka ir kiekviena tona cemento jam reiškė, kad Volkonskis čia ketina įleisti šaknis ilgam.

— Vienuolika... — pro dantis iškošė Jermolajevas, kai „Chrabrost“ pirmagalio banga tėškėsi į krantinę. — Visgi pramušė Piterį. Iškaulijo dar du laivus.

Jermolajevas juto, kaip jam drėksta delnai, bet ne iš pagarbos, o iš siuto. Per žiemą jis pirmą kartą per daugelį metų buvo priverstas dirbti. Anksčiau ilgi vakarai praeidavo prie kortų stalo, su taure vyno ir gera kompanija. Volkonskio grasinimai rašyti tiesiai į Admiralitetą visgi suveikė. Jarmolajevui teko suvaryti kalinius ir tuos kelis darbininkus, kurie dar nebuvo visiškai prasigėrę, kad suverstų skaldą į pagrindinį uosto taką. Tai buvo jo „duoklė“, kad admirolas kuriam laikui užsičiauptų. Jis tikėjosi, kad Volkonskis užstrigs su kroviniu, kad japonų cementas sukietės triumuose, kol jį iškraus. Jis stovėjo ant kranto su ta pačia atsainia šypsena, bet akys jau ieškojo plyšio admirolo šarvuose, pro kurį būtų galima suduoti atgal, kai tik aistros nurims. Intriga mezgėsi tylomis.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS