TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Nagasakio gundymai

Žiema uoste

Žiema Nagasakyje nebuvo balta. Ji buvo pilka, drėgna ir sunki, lyg permirkusi laivo burė. Slinko dienos, savaitės, o uosto dokuose nenutilo metalinis kaukšėjimas. „Chrabrost“ korpusas pamažu apaugo pastoliais, virto gigantišku geležiniu skeletu, kurį japonų darbininkai gramdė, virino ir kniedijo su negirdėtu kruopštumu. Volkonskio planas pildėsi beveik laikrodžio tikslumu – uosto sandėliuose pamažu augo cemento bokštai ir plieno piramidės, skirtos tolimajam Vladivostokui.

1888 metų vasarį prasidėjo timberinimas – senųjų medinių fregatų korpusų atnaujinimas. Tai buvo purvinas ir varginantis darbas. Japonų staliai, maži ir raumeningi, kartu su rusiškais matrosais keitė pūvančias sijas nauju, derva kvepiančiu tikmedžiu. Ore tvyrojo deginto medžio ir karšto tepalo kvapas. Admirolas Volkonskis beveik kasdien pasirodydavo denyje, jo balta milinė ryškiai švietė tarp suodžių ir dulkių. Jis vis siuntinėjo laiškus į Peterburgą, jo raportai Admiralitetui buvo trumpi ir reiklūs: pinigų „Mitsubishi“ sąskaitoms, naujų gervių uostui, papildomų anglių. Volkonskis žinojo: Japonija pasitiki jo žodžiu tik tol, kol tas žodis padengtas auksu.

Kovo viduryje Nagasakio įlankos ramybę sudrumstė du nauji dūmų stulpai horizonte. Į reidą lėtai įplaukė kliperis „Plastun“ ir kanonierė „Sivuč“. Volkonskis juos stebėjo per žiūronus nuo „Chrabrost“ tiltelio. Šie laivai buvo jo asmeninė pergalė – jis iškaulijo iš Admiraliteto patikimiausius žmones. Kai valtys su naujai atvykusiais kapitonais Leontjevu ir Starku prisišvartavo prie flagmano, denis vėl atgijo.

— Admirole, — Starkas, tvirtas vyras žilstelėjusiais smilkiniais, stipriai paspaudė Volkonskiui ranką. — Vos gavę įsakymą, pakėlėm inkarus. Baltija be jūsų tapo per daug rami.

Michalyčius, stebėdamas šį susitikimą iš tolo, tik šyptelėjo į ūsą. Jis prisiminė tuos laikus Baltijoje, kai per mokymus tirštame kaip pienas rūke jie vos nesusidūrė su vokiečių eskadra. Tąsyk visas ekipažas jau ruošėsi mirčiai, bet Volkonskis net blakstienos nepajudino. Jis stovėjo ant tiltelio, ramiu balsu diktuodamas komandas, kol laivų bortus skyrė vos keli metrai. Matrosai vėliau šnabždėjosi, kad admirolo gyslose teka ne kraujas, o ledinis vanduo.

Naujieji laivai atvežė ne tik papildomą ugnies galią, bet ir pulką inžinierių. Vyrai civilinėmis technikų uniformomis ir katiliukais jau pirmąjį vakarą pasklido po krantinę, nešini mediniais dėklais. Tai buvo techninė grupė, turėjusi vienintelę užduotį: kartu su „Mitsubishi“ specialistais perkelti japonų patirtį į Vladivostoko projektus. Sausojo doko brėžiniai keliavo iš rankų į rankas – buvo derinama kiekviena sklendė, kiekvienas betono luitas ir vandens lygio matavimo sistema. Volkonskis reikalavo, kad iki pavasario kiekvienas inžinierius Vladivostoko doką mokėtų nupiešti iš atminties.

Vienam iš naujai atplaukusių laivų, kliperiui „Plastun“, reikėjo skubaus remonto po ilgos kelionės per vandenynus. Nors darbai nebuvo planuoti, Sato inžinieriai, matydami laiku pildomas sąskaitas, tik nusilenkė ir įtraukė laivą į balandžio grafiką. Eskadros konduktorius Zotovas lakstė tarp dokų ir sandėlių taip, lyg visas vienuolikos laivų ūkis būtų sujungtas viena grandine. Ir pirmą kartą net seniausi matrosai pajuto, kad eskadra pradeda kvėpuoti vienu ritmu.

 

Angliškos mįslės ir rusiškos ligos

Lazarete Jonas turėjo marias darbo. Švelni Nagasakio žiema rusiškiems organizmams pasirodė pavojingesnė už Sibiro speigą. Matrosai krito nuo drėgmės ir peršalimo; lazarete nuolat kvepėjo eukaliptu ir spiritu. Jonas matė, kaip nei čarka degtinės, nei kaušas sakės negelbėjo vyrų nuo bjauraus kosulio.

Laisvą minutę Hamiltonas nebeleido Jonui tiesiog spoksoti pro langą. Ant stalo gulėjo popieriaus skiautės, nusėtos pieštuko žymėmis.
— Listen, Jonas. „Medicine“, — Hamiltonas lėtai ištarė žodį, baksnodamas į užrašą.
Jonas vedžiojo raides, bandydamas suprasti, kodėl daktaro tariamas garsas „med-sin“ ant popieriaus turi tiek daug nereikalingų raidžių.
— Rašom vienaip, sakom kitaip, — sumurmėjo Jonas rusiškai.
— Exactly, — nusišypsojo Hamiltonas, jau po truputį gaudantis rusiškas frazes. — Anglų kalba kaip jūra – paviršiuje matosi viena, o gelmėje slypi kita.

Kovo pabaigoje iš Vladivostoko grįžo inžinieriai su detaliais dokų planais. Volkonskis, vartydamas brėžinius, staiga sustojo ties vienu punktu.

Pro iliuminatorių admirolas stebėjo nedidelį japonų ledlaužį, kuris uosto pakraštyje lėtai stumdė paskutinius žiemos ledus.

— Baranovai, pažiūrėkite į šituos japonų ledlaužius uoste. Jie nedideli, bet pjauna ledą kaip peilis sviestą. Mes statysime doką, bet jei laivas iki jo neplauks per ledus – dokas bus tik narvas.

Admirolas tuoj pat sėdo rašyti į Peterburgą. Jis reikalavo ledlaužių ne tik Tolimiesiems Rytams, bet ir Kronštatui. Jis suprato: japonai pirmiausia galvoja, kaip daiktas veiks, o tik paskui – kaip jis atrodys raportuose.

— Jei norime Vladivostoko, kuris veiktų visus metus, mums reikia ne tik dokų. Mums reikia laivų, kurie iki jų prasibrautų žiemą. — tarė Volkonskis, žiūrėdamas į horizontą, kur jau pradėjo busti pavasario saulė.

 

Nagasakio pamokos

Pagaliau Jonas ir Vasilijus gavo pora laisvų valandų mieste. Tačiau kelias link smuklės nebuvo lengvas. Juos stebėjo budri policininko akis.

Vasilijus nusispjovė į tamsų Nagasakio grindinį. Jie su Jonu pasuko link siauros gatvelės, kurioje mirgėjo popieriniai smuklių žibintai. Miestas pulsavo savu ritmu, bet ore tvyrojo keista, vėsoka įtampa. Japonų policininkai, vilkintys tamsiai mėlynas uniformas su aukštomis apykaklėmis, stovėjo ties kiekviena sankryža, jų žvilgsniai buvo prikaustyti prie rusų matrosų. Vasilijus stebėjo policininką, ramiai laikantį ranką ant kardo rankenos.

— Žiūrėk tu man, kaip spokso, — sumurmėjo Vasilijus. — Lyg būtume kokie piktadariai. Vos krustelsi – ir liksi be ausies.

— Michalyčius sakė, jie mūsų visų bijo, — tyliai atsakė Jonas, prisimindamas bocmano pasakojimą apie masines riaušes uoste aštuoniasdešimt šeštaisiais, kai kraujas gatvėse buvo kasdienybė, o japonų nepasitikėjimas užsieniečiais tapo beribis.

Jie įėjo į nedidelę, dūmų pilną smuklę. Smuklininkas, pamatęs rusų milines, akimirksniu nuščiuvo. Jo judesiai tapo pabrėžtinai mandagūs, bet akys išdavė atsargumą – jis viena ranka tiesė sake, o kita, regis, jau buvo pasiruošusi užtraukti sklendę.

Vasilijus, pamatęs sąskaitą, net krūptelėjo.
— Ką?! Čia už vieną kaušą tiek plėšti? — jis pakėlė balsą, o jo kumštis gulsčiai nusileido ant medinio stalo.

Smuklėje akimirksniu stojo mirtina tyla. Keli japonai kampuose nuleido galvas, o smuklininkas lėtai atsitraukė žingsnį atgal. Tačiau Vasilijui nespėjus ištarti kito žodžio, prie gretimo stalo sėdintis senas matrosas iš „Plastun“ sugriebė jį už alkūnės.

— Nuleisk garą, kvaily, — sušnypštė veteranas, spausdamas Vasilijaus ranką taip, kad šis net susiraukė. — Čia ne Vladivostokas. Admirolas už kiekvieną kreivą žvilgsnį į japoną žadėjo ant rėjos pakabinti. Nori, kad visai eskadrai uždraustų į krantą lipti? Sėsk ir gerk, ką gavai.

Vasilijus lėtai atleido kumštį. Niekas eskadroje nebenorėjo tapti tuo kvailiu, dėl kurio admirolas uždarys krantą visiems.

Jonas stebėjo šią sceną ir suprato: jie visi čia mokosi. Ne tik jis lazarete prie angliškų raidžių, bet ir Vasilijus, ir visas laivynas. Jie mokėsi būti nebe rėkaujančia minia, o eskadra, kurios japonai turėjo ne bijoti, o gerbti. Grįžus pro iliuminatorių matėsi, kaip naktiniame reide supasi vienuolikos eskadros laivų žiburiai. Pavasarį jie turėjo palikti Nagasakį jau visai kitokie.

 

Žmonos trumpam

Vieną kovo pabaigos vakarą, kai drėgnas Nagasakio vėjas pasidarė ypač įkyrus, Vasilijus įkalbėjo Joną išlipti į krantą. Po kelių savaičių triūso uždaroje laivo erdvėje, miestas atrodė dar labiau pasikeitęs – dar triukšmingesnis, pilnas naujų statybų ir pavasariško sujudimo.

Grįždami iš nedidelės smuklės, kur Vasilijus išlenkė savo kaušą sakės, jie sustojo prie vieno tvarkingo medinio pastato su ryškiai šviečiančiais žibintais. Ant staktos kabojo lentelė, kurioje šalia hieroglifų puikavosi užrašai anglų ir rusų kalbomis. Jonas prisimerkė, bandydamas sudėlioti jam jau pažįstamas raides.

— Žiūrėk, — bakstelėjo alkūne Vasilijus. — „Žmonos trumpam“. Kas čia per velniava? Viešnamių uoste pilna, bet kad žmonas siūlytų...

Jonas tylėjo, stebėdamas pro šalį einančią smulkią japonę spalvingu kimono. Vasilijus buvo girdėjęs, kad japonės – mieliausios būtybės pasaulyje, bet ši iškaba jį privertė suklusti. Tai neatrodė kaip paprasta smuklė ar užeiga. Pastatas dvelkė ramybe ir kažkokia keista, netikra buitimi.

Kitą rytą lazarete, kol Hamiltonas ruošė tirpalus, Jonas neištvėrė nepaklausęs.
— Doctor, — Jonas atsargiai pradėjo, rinkdamas žodžius. — Kas yra... temporary wife? Mačiau užrašą mieste.

Hamiltonas akimirką sustingo su kolba rankoje, tada lėtai nusišypsojo, bet jo šypsena buvo šiek tiek liūdna.

— Tai Nagasakio paprotys, Jonai. Japonai tai vadina musmee. — Sumoki jos šeimai, išsinuomoji kambarį krante, o kartu gauni ir „žmoną“. Kol eskadra čia stovi, ji rūpinasi tavimi kaip tikra. O kai laivas pakels inkarus – sutartis baigsis ir tu vėl būsi laisvas, o ji ieškos kito „vyro“.

Jonas klausėsi daktaro paaiškinimo ir jam niekaip netilpo galvoje. Pasvalyje žmona būdavo visam gyvenimui, iki grabo lentos, su priesaika bažnyčioje ir bendru ūkiu. O čia – žmona kaip nuomojamas kambarys?

— Tai ne meilė? — paklausė Jonas, vėl grįždamas prie lietuviško tiesmukumo.

— Tai verslas, Jonai, — atsiduso Hamiltonas, užkimšdamas buteliuką. — Miestas pritaikytas laivynui. Čia viskas parduodama ir perkama, net šeimos šiluma.

Jonas lėtai paėmė pieštuką ir savo popieriuje užsirašė naują žodį: Wife. Jis suprato, kad Nagasakis gundo ne tik šiluma ar sake, bet ir galimybe bent trumpam apsimesti, kad esi nebe benamis matrosas, o žmogus, turintis namus ir moterį, kuri tavęs laukia krante. Miestas siūlė trumpą iliuziją, kad kažkur krante tavęs kažkas laukia.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS