TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Žiema ateis ir čia

 

Išsipildymas

Hamiltonas į laivą grįžo jau temstant. Nešinas permirkusiu odiniu krepšiu įėjo į lazaretą ir sustojo prie darbo stalo. Jis nusimetė sunkų surdutą ant kėdės, nė nežiūrėdamas į Joną, kuris visą tą laiką sėdėjo tamsoje prie spintos. Daktaras lėtai pasitaisė apykaklę, o tada, pagavęs laukiantį Jono žvilgsnį, lėtai ištraukė dešinę ranką iš po milinės atlapų, tiesiai iš užančio.

Jis nieko nesakė. Tiesiog ištiesė atvirą, tuščią delną.

Jonas žiūrėjo į tą delną lyg į šventą raštą. Jam nereikėjo jokių antspaudų ar čekių – tuštuma daktaro delne buvo viskas, ko jis laukė nuo pat tos akimirkos, kai Pasvalyje jį įgrūdo į vežimą. Laiškas iškeliavo. Tuščias Hamiltono delnas Joną staiga paliko be jėgų, ir jis sunkiai vėl prisėdo ant taburetės.

— Sent, — tyliai, beveik šnabždesiu ištarė Hamiltonas.

Jonas lėtai pakartojo žodį, lyg tikrindamas jo skonį.

— Sent.

Daktaras linktelėjo ir nuėjo prie savo lentynos, kur giliai tarp knygų nugarėlių dabar liko tik tuščia ertmė. Nagasakio įlankos žiburiai pro iliuminatorių Jonui neberūpėjo. Jis žinojo, kad rytoj „Chrabrost“ korpusą vėl apspis japonų darbininkai ir prasidės triukšmingas remontas, bet šiąnakt jis jautėsi ramiai. Jam atrodė, kad laikas ištirpo ir ta žinia jau pasiekė Gegabrastį.

Tą akimirką sunkios metalinės durys sugirgždėjo ir į lazaretą įvirto Vasilijus. Jis apsidairė, žvilgsniu palydėjo Hamiltoną ir sustojo ties Jonu. Jam buvo keista ir nesuprantama tai, ką pajautė ir matė įėjęs, bet klausinėti neišdrįso.

— Mačiau, kad tavo viršininkas buvo mieste, — balsu, kuriame girdėjosi neslepiamas smalsumas, tarė Vasilijus. — Tavęs nepasiėmė? Gal ryt ir mane pagaliau išleis į krantą... Sakė, japonės visai kitokios nei tai, ką matėm Vladivostoke. O ir burnelę vieną kitą išlenkti krante nepakenktų. Ką manai?

Jonas lėtai pasuko galvą į draugą.
— Išsiuntė laišką, — ramiai pasakė jis.

Vasilijus sutriko.
— Na ir kas? Kuo jau čia tie Hamiltono laiškai ypatingi?

— Mano laišką, — patikslino Jonas.

Vasilijus nutilo. Azartas akimirksniu išblėso. Jis žiūrėjo į Joną ir jam galvoje viskas susidėliojo: lazaretas, knygos ir tos paslaptingos valandos prie popieriaus. Vasilijus nesišaipė. Jis vėl pajuto pavydą, bet ne dėl švarios milinės, ne dėl šiltesnės vietos. Jis pavydėjo namų, kuriems Jonas turėjo ką ir kaip pasakyti. Vasilijus taip pat turėjo namiškius, jam irgi rūpėjo, kaip jie ten laikosi, bet jis neturėjo nei daktaro palankumo, nei kantrybės mokytis rašto, o dažniausiai – tiesiog tingėjo kovoti su savo paties tamsa.

— Tavo... — numykė Vasilijus. — Na, tu duodi, Nemoj. Žiūrėk, kad tavo brolis nenualptų gavęs žinią iš kito pasaulio galo.

 

Sąrašas ir galimybės

Rytą denyje nuaidėjęs Michalyčiaus švilpukas akimirksniu surikiavo komandą. Ant kreiserio denio dar tvyrojo drėgna įlankos vėsa, bet matrosai jau matė prie borto besišvartuojančias juodas „Mitsubishi“ valteles. Į laivą užlipo vyresnysis inžinierius Sato – sausas, nepriekaištingai vilkintis japonas, kurio veide nebuvo nė šešėlio įprasto rytietiško mandagumo. Paskui jį vora sekė padėjėjai, nešini mediniais dėklais su brėžinių rulonais ir preciziškais matavimo įrankiais, kokius rusiškame laive matydavo retai.

Admirolas Volkonskis savo kabinete nesileido į ilgas ceremonijas. Ant stalo jis pasidėjo per pastaruosius mėnesius kruopščiai parengtas užduotis. Šalia japonų inžinieriaus sėdėjo ir pirklys Semionovas. Stambus, puikiai pasiūtu surdutu, jis nuolat glostė savo barzdą, o jo akyse žibėjo tas pats godumas, kurį Volkonskis matė dar prieš porą mėnesių per jų pirmąjį pokalbį apie Vladivostoko ateitį.

Admirolui buvo nesvarbu, iš kur bus gautas plienas, cementas ar mediena. Jis mokėjo pinigus ir reikalavo to, ko imperijos pakraščiuose beveik nebuvo — tvarkos ir terminų.

— Štai ko man reikia iki balandžio vidurio, — Volkonskis lėtai stumtelėjo lapą link Sato. — Be šių laivų remonto, jūsų žmonės turi parengti konkrečius brėžinius ir skaičiavimus sausajam dokui Vladivostoke. Man nesvarbu, kaip jūsų inžinieriai ten pateks – ledu, šunimis ar pėsčiomis. Aš duosiu visus reikiamus leidimus apsilankymui uoste. Pavasarį man reikia projekto, užsakysim medžiagas, o dar kitais metais pradėsime statybas.

Sato lėtai linktelėjo, pirštų galiukais lygindamas brėžinio kraštą.

— Jūsų prakilnybe, — Sato balsas buvo tylus. — Mes įvertinsime galimybes. Tačiau turime žinoti, kiek jūsų Admiralitetas pasiruošęs mokėti už tokį tempą ir apimtis.

— Admiralitetas sumokės tiek, kiek aš nurodysiu savo raportuose, — nukirto Volkonskis, neleisdamas abejoti jo įgaliojimais. Jis iškart atsisuko į Semionovą:

— Semionovai, pavasarį mano eskadra į Vladivostoką turi grįžti pilnais triumais. Man reikia visko: cemento, plieno ir įrangos sandėliams bei krantinei. Jei Jermolajevas iki balandžio bent gatvės išgrįs ir šiukšles iškuops, aš pradėsiu statybas su jūsų pristatytomis medžiagomis. Kokybė turi būti tokia, kokią garantuoja Japonija, o ne tokia, prie kokios esate pripratę imperijos pakraščiuose.

Semionovas tik tyliai linktelėjo. Volkonskis jau planavo kitą vasarą pradėti krantinių ir sandėlių statybas. Dar po metų Auksinio rago pakrantėje turėjo iškilti pirmieji sausojo doko pamatai. Kol japonai matavo korpusą, admirolas savo kabinete jau matė ne Nagasakio kalvas, o betono luitus, kylančius iš Auksinio rago purvo.

Vos tik popieriai buvo sutvarkyti, po „Chrabrost“ denius pasklido dešimtys japonų darbininkų. Tai nebuvo panašu į rusišką remontą — be rėkimo, bereikalingų ginčų ir nuolatinių rūkymo pertraukų. Mėlynais švarkais vilkintys vyrai, apsiginklavę gremžtukais, grandinėmis ir keistais, blizgančiais matuokliais, akimirksniu pasiskirstė po visą laivą. Prie kreiserio bortų prisišvartavo plokščiadugnės baržos, ant kurių matėsi paruošti pastoliai. Matrosai, parimę ant turėklų, stebėjo, kaip japonai tiesiog bėgte juda vantais, o kiti, pusnuogiai, nepaisydami vėsaus oro, pradėjo gramdyti priaugusias kriaukles nuo kilio. Ore pasigirdo metalinis kaukšėjimas ir preciziškas įrankių skambesys — darbai prasidėjo taip staiga, lyg kas būtų paleidęs milžinišką spyruoklę.

Michalyčius stovėjo prie borto sunėręs rankas ir stebėjo japonus, lyg vertintų naują įgulą. Paskui nusispjovė per bortą ir griausmingai suriko į smalsaujančius matrosus:

— Ko spoksot, žiopliai? Čia dar tik paruošiamieji darbai. Tuoj patys lakstysit po tuos pastolius, tai žiūrėkit, kaip žmonės dirba.

Keli jaunesni matrosai tyliai nusijuokė, bet nė vienas nenuleido akių nuo japonų. Net Vasilijus, paprastai pirmas laidantis juokelius, dabar tylėjo, stebėdamas, kaip darbininkai su neįtikėtinu tikslumu matuoja kiekvieną kniedę ir siūlę ant pavargusių kreiserio šonų.

 

Svetimos raidės

Kol denyje aidėjo japonų kaukšėjimas, lazarete tvyrojo Hamiltono mėgstama ramybė. Daktaras ant stalo rikiavavo naujai gautus rudus buteliukus, o Jonas stebėjo kiekvieną jo judesį. Akys nuolat užkliūdavo už baltų etikečių, ant kurių puikavosi keistos, kampuotos raidės. Jos nebuvo panašios į tas rusiškas, kurias jis su tokiu vargu mokėsi Vladivostoke. Jonas pakėlė vieną ir klausiamai pažvelgė į daktarą.

— Čia ne angliškai, Jonai, — pastebėjęs mokinio žvilgsnį, tarė Hamiltonas. Jis paėmė buteliuką ir pirštu parodė užrašą Spiritus Vini. — Tai lotynų kalba. Viso pasaulio gydytojai ją naudoja, kad suprastų vienas kitą.

Jonas susiraukė. Jam tai atrodė visiškai nesuvokiama. Kam mokytis kalbą, kuria niekas nekalba gatvėje? Jis prisiminė kunigą Kriklinių bažnyčioje, kuris murmėdavo kažką panašaus, bet ten tai buvo maldos, o čia – vaistai.

— Per daug... — tyliai sau pasakė Jonas.

Daktaras šyptelėjo ir, paėmęs popieriaus skiautę, greitai užrašė kelis žodžius savo tvarkingu, anglišku rankraščiu. Anglų kalba Joną domino kur kas labiau – tai buvo gyvas ryšys su daktaru.
— Parodyk... — Jonas pirmą kartą pats paprašė, baksnodamas į popierių. — Kaip tu rašai?

Hamiltonas padavė jam pieštuką. Jonas jį paėmė ir bandė nukopijuoti daktaro užrašytą žodį, „beždžioniaudamas“ kiekvieną vingį. Jam buvo įdomu, kaip tie patys garsai, kuriuos jis jau buvo nuklausęs, atrodo ant popieriaus. Čia nereikėjo būti mediku, čia reikėjo tiesiog suprasti žmogų, kuris stovi šalia.

Jonas lėtai vedžiojo pieštuku, bandydamas atkartoti daktaro ranką, bet staiga sustojo. Jis žvelgė į užrašytą žodį, tada į Hamiltoną ir lėtai papurtė galvą.

— Kodėl... — jis bakstelėjo į raides. — Rašai vienaip, o sakai kitaip?

Hamiltonas trumpam sutriko, tada suprato. Jis pamiršo, kad žmogui, pratusiam prie aiškių garsų, anglų kalbos rašyba yra tikras spąstų laukas.

— Tokia jau ta mano kalba, Jonai, — daktaras pasitaisė akinius. — Joje raidės kartais slepiasi, o kartais meluoja. Tiesiog turi įsiminti garsą kartu su tuo vaizdu, kurį nupiešei.

Jonas dar kartą nužvelgė popierių. Anglų kalba jam vis labiau priminė ne raštą, o užkoduotą mįslę. Jis suprato, kad pakartoti balsą daug lengviau nei suvaldyti tas keistas raides.

Saulei pasislėpus už Nagasakio kalvų, denyje pagaliau nutilo darbininkų kaukšėjimas. Jonas liko lazarete vienas. Ant stalo gulėjo popieriaus skiautė su kreivais, kelis kartus taisytais vingiais.

Jis dar kartą pažvelgė į tas keistas angliškas raides. Suprato, kad pakartoti balsą daug lengviau nei suvaldyti popierių. Bet šiandien jis pirmą kartą pabandė prakalbinti svetimą kalbą savo ranka.

Už iliuminatoriaus tamsiame įlankos vandenyje suposi Nagasakio žiburiai. Jono mintys nuklydo toli nuo laivo šarvų ir dokų planų. Jis prisiminė tuščią Hamiltono delną ir savo laišką, kuris kažkur ten, tamsoje, jau pradėjo ilgą kelionę. Šiąnakt didžioji tyla pagaliau atrodė pasibaigusi. Jonas lėtai padėjo pieštuką šalia knygų ir, užpūtęs lempą, nuėjo ilsėtis, jausdamas, kaip laivas lėtai supasi ant švelnių Japonijos bangų, bet žiema ateis ir čia.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS