TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Kursas 190°

 

Inkarų muzika

Lapkričio pradžia Vladivostoke smogė staiga. Auksinio rago įlanka dar nesidengė ledu, tačiau pakrančių akmenys ir supuvusios prieplaukos jau buvo aptrauktos kietu, slidžiu šerkšnu. Ore tvyrojo tas ypatingas metalinis stingstančio vandens kvapas. Volkonskis stovėjo tiltelio vėjyje, įsirėmęs į šaltą turėklą. Jis neketino rengti jokių oficialių atsisveikinimų su Jermolajevu, paliktas laiškas su nurodymais buvo daugiau nei reikalinga.  Admirolui šis uostas šią akimirką buvo tik vieta, kurią reikėjo palikti kuo greičiau, kol gamta neuždarė durų.

— Baranovai, praneškite eskadrai. Keliam inkarus po valandos, — sausai tarė Volkonskis.

Netrukus per visą įlanką nuaidėjo pirmasis Michalyčiaus švilpukas. Švilpukas tas pats, tačiau skambesys buvo naujas – garsas buvo rūstus ir duslus, lyg pats laivas būtų išleidęs gilų atodūsį. Matrosai, skubėdami į savo vietas, pajuto, kaip laive pasikeitė ritmas. Purvino uosto krovos darbai baigėsi — eskadra vėl plaukia į jūrą.

Jonas tuo metu lazarete baigė tvirtinti vaistų dėžes. Jis girdėjo grandinių žvangesį ir duslius garo mašinos dūžius triumų tamsoje. Jis žvilgtelėjo į lentyną, kur tarp Hamiltono knygų vis dar saugiai gulėjo jo laiškas.
— Ready, Jonai? — paklausė Hamiltonas, užsivilkdamas savo jūrų milinę. — Kursas 190. Po trijų parų bus šilčiau.

Jonas tik linktelėjo. Po kojomis lengvai sudrebėjo korpusas — „Chrabrost“ sraigtas vėl užkabino vandenį. Flagmanas lėtai pasisuko, atsukdamas laivagalį Vladivostoko pilkumai. Paskui jį pajudėjo ir likusieji eskadros laivai. Būrinės fregatos lėtai skleidė savo drobes, kurios po rudeniniu dangumi atrodė lyg didžiuliai pilki sparnai.

Žvelgdamas pro mažą lazareto iliuminatorių, Jonas matė, kaip tolsta purvina krantinė ir uosto valdybos pastatas. Jam nebuvo gaila šitos žemės. Su kiekviena jūrmyle jo laiškas artėjo prie Nagasakio.

Durys į lazaretą staiga sugirgždėjo ir vidun įvirto Vasilijus. Jis atrodė lyg ką tik išlindęs iš paties pragaro – veidas juodas nuo anglių dulkų, prakaitas nuplovęs kelis šviesius dryžius ant kaktos, o akyse žibėjo tas pats įprastas azartas, kurio Vladivostoko purvas taip ir nesugebėjo užgesinti.

— Na, ką, „daktarėli“, — Vasilijus sunkiai kvėpuodamas atsirėmė į staktą, nekreipdamas dėmesio į Hamiltoną, kuris kitoje patalpos pusėje krovė instrumentus. — Paliekam šitą prakeiktą skylę. Kad tu žinotum, kokį „gėrį“ Jermolajevas mums į bunkerius sukišo... Ten ne anglys, o sušalęs mėšlas. Bet Michalyčius sakė, kad jei katilai dūs, jis asmeniškai mašinistus kartu su anglimis į krosnis sukiš.

Vasilijus nusišypsojo, apnuogindamas baltus dantis murziname veide. Dabar, kai laivas vėl judėjo, senojo pavydo tarp jų beveik nebeliko, jie vėl buvo vienoje valtyje.
— Girdėjai naujienas? Zotovas jau kitose fregatose savo tvarką daro. Sako, net kapitonai jam kelią duoda, kai tas su savo naujais antpečiais pasirodo. Admirolas visą eskadros stuburą perkonstravo per tas kelias savaites.

Jis priėjo arčiau Jono ir patylomis sušnibždėjo:
— Gerai, kad tu čia, po Hamiltono sparnu. Nes jei dabar reiktų ten, apačioje, tas Jermolajevo šiukšles į krosnis mest, tavo petys tiesiog sutrupėtų. Ruoškis, Jonai, po kelių dienų vėl būsim pas japonus. Gal šįkart mums leis bent porą valandų į krantą išeiti, ir ne vien tik vaistų parnešti.

Hamiltonas krenkštelėjo, duodamas suprasti, kad svečiui laikas grįžti prie darbų. Vasilijus tik mirktelėjo Jonui ir, palikęs ant durų rankenos juodą anglies žymę, dingo koridoriuje.

 

Pirmas aidas

Japonijos jūra eskadrą pasitiko rūsčiomis rudeninėmis bangomis. „Chrabrost“ korpusas, pilnas prastos Vladivostoko anglies, sunkiai skrodė vandenį, o kreiserio kaminų dūmai buvo juodesni nei įprastai. Lazarete buteliukai lentynose duso prilaikomi apsauginių rėmų, o daktaras Hamiltonas, įsispyręs kojomis į grindis, bandė peržiūrėti savo užrašus. Kaskart, kai laivas stipriau pasvirdavo, daktaras sudirgęs sumurmėdavo:
— Bloody hell... right, where was I?

Jonas sėdėjo ant taburetės prie spintos. Jis stebėjo Hamiltoną jau ne vieną mėnesį ir tą žodį „right“ girdėjo tūkstančius kartų. Jam tai nebuvo tiesiog svetima kalba – jis jautė, kad daktaras šiuo garsu užbaigia kiekvieną savo mintį ar veiksmą, lyg įkaltų vinį.

Laivui staigiau krestelėjus, nuo stalo nuslydo Hamiltono plunksnakočio dangtelis. Jonas, nepaleisdamas turėklo, koja jį sustabdė, viena ranka pakėlė ir ištiesė daktarui. Hamiltonas, vis dar paniręs į savo skaičiavimus, tiesė ranką paimti daikto, o Jonas, žiūrėdamas jam tiesiai į akis, ramiai ir stebėtinai švariai ištarė:
— Right.

Hamiltonas sustingo. Jo ranka pakibo ore, o žvilgsnis už akinių akimirksniu susifokusavo į Joną. Tai nebuvo rusiškas šveplavimas, tai nebuvo bandymas atspėti garsą. Jonas ištarė tą „r“ ir kietą pabaigą būtent taip, kaip jį tardavo pats Hamiltonas – šiek tiek pro dantis, su ta specifine britiška ramybe.

Daktaras kelias sekundes tylėjo, lyg abejodamas, ar tai nebuvo mašinų skyriaus aidas.
— What did you say? — paklausė jis angliškai, matyt, pamiršęs, kad Jonas jo neturėtų suprasti.

Jonas akimirksniu vėl užsisklendė. Jis tik vos pastebimai linktelėjo ir grįžo prie vaistų dėžių tvirtinimo. Hamiltonas dar kurį laiką stebėjo savo padėjėją, tada vėl palinko prie popierių, bet plunksna kurį laiką tiesiog kabojo virš lapo. Tas vienas nuklausytas ir tiksliai atkartotas žodis lazarete pakibo lyg keistas klausimas, į kurį daktaras kol kas neturėjo atsakymo.

 

Eskadros egzaminas

Pirmoji savaitė Japonijos jūroje tapo tikru išbandymu visai eskadrai. Šaltas šiaurės vakarų vėjas gainiojo sunkias, pilkas bangas, kurios negailestingai talžė flagmano „Chrabrost“ šonus. Admirolas Volkonskis didžiąją laiko dalį praleisdavo ant tiltelio arba savo kajutėje, pasilenkęs virš žemėlapių, tačiau jo žvilgsnis fiksavo kiekvieną smulkmeną. Per žiūronus jis stebėjo paskui flagmaną sekančias būrines fregatas – kaip jos kovoja su vėju, kaip greitai matrosai kopia į vantus ir kaip laikomasi rikiuotės.

— Michalyčius stebina, — vieną vakarą, gurkšnodamas arbatą, pastebėjo Baranovas. — Galvojau, kad be Zotovo denis pradės braškėti, bet senis tvarkosi kiečiau, nei tikėjausi. Jis beveik nenulipa nuo denio. Net kai bangos plauna bortus, jis stovi ten lyg įaugęs. Matrosai jo klauso be žodžių – užtenka jam tik rūsčiai nužvelgti tuos, kurie pradeda abejoti savo jėgomis.

Volkonskis linktelėjo, lėtai vartydamas Michalyčiaus tarnybos lapą ir savo pastabas, kurias nuolat žymėjosi į nedidelį odinį bloknotą nuo pat pirmosios dienos Vladivostoke.
— Jis turi tai, ko trūksta daugeliui – patirtį, uždirbtą krauju, o ne biurokratija. Jei jis sėkmingai suvaldys denį per šitą audrą ir, svarbiausia, jei remonto metu Nagasakyje nesivels į skandalus smuklėse bei sugebės suvaldyti įgulą krante – patvirtinsime jį vyresniuoju bocmanu nuolatinai. O kol kas jis atrodo neblogai šiose pareigose, – užbaigė admirolas.

Pats Michalyčius apie šiuos pokalbius net nenutuokė. Ketvirtąją kelionės parą jis užsuko į lazaretą – ne pasiskųsti, o tiesiog gauti iš Hamiltono kokio nors tepalo savo geliančiam keliui, kurį senas sužeidimas drėgmėje vertė tiesiog degti. Jonas matė, kaip bocmanas sunkiai prisėdo ant taburetės. Jo veidas buvo pilkas nuo nuovargio, aplipęs druskos kristalais, bet žvilgsnyje tvyrojo ta pati rami jėga.

— Na, kaip sekasi daktaro padėjėjui? — kimiai paklausė Michalyčius, stebėdamas, kaip Jonas mikliai suranda daktaro nurodytą indą. — Žiūrėk tu man, „Nemoj“, buteliukai pas tave surikiuoti geriau nei mano patrankos. Gerai, kad tave čia paskyrė. Su tavo petimi denyje dabar būtum tik našta, o čia bent daktarui yra kas buteliukus palaiko ir įrankius nušveičia. Kiekvienas tarnauja ten, kur iš jo didžiausia nauda, Jonai. Jūra visus mus galiausiai sulygina, bet laivui reikia, kad kiekvienas savo vietą žinotų.

Jonas tylėdamas padavė tepalą. Jis jautė Michalyčiaus pagarbą – tai buvo pripažinimas, kad Jonas rado savo vietą laivo mechanizme. Kiekvienas čia laikė savo egzaminą, ir jo rezultatas sulig kiekviena nuplaukta jūrmyle darė juos vis labiau panašius į kumštį.

Lapkričio dešimtosios rytą oras staiga pasikeitė. Vėjas nurimo, o horizonte pasirodė pirmieji tamsūs Japonijos krantų kontūrai.

 

Nagasakio pažadas

Nagasakio krantas artėjo palengva. Laivai lėtai įplaukė į reidą ir, nuleidę inkarus sustingo reide. Oras čia buvo visiškai kitoks – drėgnas, minkštas, prisodrintas spygliuočių ir tolimų dūmų kvapo. Po Vladivostoko rudeninės šlapdribos ir Japonijos jūros speigo šis švelnus dvelksmas atrodė beveik nerealus. Jonas stovėjo prie borto ir stebėjo, kaip po Vladivostoko pilkumos pasikeitė krantas: žaliuojančios kalvos, nusėtos mažais nameliais, tvarkingi žemės rėžiai. Net jų eskadra šioje šviesoje atrodė ne tokia jau beviltiška – burinės fregatos nuleistomis burėmis priminė besiilsinčius vandens paukščius, laukiančius, kol juos kas pakvies į uostą.

Darbas denyje aprimo, o įgula su viltimi žiūrėjo į įlanką, kurioje tarp laivų korpusų ryškiomis spalvomis jau mirgėjo japonų prekybininkų valtys. Hamiltonas pasirodė lazarete jau persirengęs švaria, išlyginta miline. Jis atrodė dalykiškas, bet Jono akys akimirksniu užkliuvo už daktaro surduto kišenės. Ji buvo šiek tiek labiau išsipūtusi nei įprastai. Jonas puikiai žinojo, kas ten slepiasi.

Daktaras priėjo prie lentynos, paėmė savo odinį krepšį ir stabtelėjo šalia Jono. Jis nežiūrėjo į matrosą, jo žvilgsnis buvo nukreiptas pro iliuminatorių į britų konsulato vėliavą, kuri vos pastebimai plevėsavo toli uoste.
— Today, Jonas, — pusbalsiu ištarė Hamiltonas. — Paštas dirba iki saulėlydžio.

Jonas nieko neatsakė, tik vos pastebimai linktelėjo. Jam nereikėjo papildomų žodžių. Tą akimirką jis pajuto ne apsakomą džiaugsmą, o greičiau milžinišką palengvėjimą, lyg nuo krūtinės būtų nukritęs tas pats inkaras, kurį ką tik nuleido „Chrabrost“. Jono mintyse vėl nuaidėjo tie keli Vladivostoko lazarete daktaro ištarti angliški žodžiai, kurių jis tada dar nesuprato, bet kurių svorį jautė visa širdimi: „I promise“. Dabar daktaras ėjo tą pažadą vykdyti.

Po valandos pirmoji valtis su admirolo Volkonskio adjutantu ir daktaru Hamiltonu pajudėjo link krantinės. Jonas stebėjo ją tol, kol maža dėmė pranyko tarp kitų laivų. Jis suprato, kad su ta valtimi išplaukė dalis jo gyvenimo – jo vardas, jo paslaptis ir vienintelis siūlas, jungiantis jį su broliu. Dabar viskas priklausė nuo daktaro žodžio ir angliškų pašto ženklų.

Vakare Nagasakio įlankoje įsižiebė tūkstančiai žiburių. Jonas sėdėjo tamsiame lazarete, klausydamasis tolimų uosto garsų. Jis žinojo, kad rytoj prasidės ilgi remonto mėnesiai, dulkės ir vėl tas pats darbas, bet šiąnakt jis jautėsi laisvas. Jo žinia jau buvo kelyje.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS