IX Skyrius.
Svetlana
Atsisveikinimas su kareivinėmis
Paskutinė naktis kazarmose kvepėjo nebe tik drėgnomis milinėmis, bet ir „Monopoliu“. Pagal seną laivyno paprotį, po priesaikos kiekvienam naujai iškeptam matrosui priklausė „čarka“ – nedidelis metalinis indas su valstybiniu duonos vynu. Tai buvo savotiškas krikštas, turėjęs nuplauti vakarykštį kaimietį ir prikelti imperijos karį.
Jonas sėdėjo ant gulto krašto, rankoje spausdamas vėsų metalą. Aplink tvyrojo triukšmas: kažkas staugė nerišlią dainą apie Volgą, kažkas garsiai ginčijosi dėl paskyrimų. Šalia sėdintis Stepanas iš Pskovo – tas pats narsuolis, kuris per muštrą durtuvu nusviedė unterio kepurę į balą – žiūrėjo į savo porciją virpančiomis rankomis.
– Geriam, Tamašauskai! Už „Svetlaną“! – sušuko jis ir vienu mauku išpylė turinį į gerklę, iškart užsikąsdamas juodos duonos kriaukšle.
Jonas tik priglaudė indą prie lūpų. Degtinė nudegino liežuvį, primindama tėvo gaminamą krupniką, bet galva liko šviesi. Jis pajuto, kad šiandien jam nereikia svaigulio – mintys ir taip buvo per sunkios. Likusią dalį jis tyliai supylė į dėkingo kaimyno puodelį ir atsigulė aukštielninkas. Rytoj turėjo prasidėti tikrasis jūreivio gyvenimas, kuriame tvirtas pagrindas po kojomis taps prabanga.
Jonas žinojo, kad jo laukia skrodžianti bangas fregata ir sūraus vandens užliejamas, gyvas denis. Buvo neramu. Iki šiol po jo užpakaliu siūbuodavo tik arklio nugara, o pakeliui į Piterį vibravo „tepluškės“ sienos. Ar įveiks jis aukščio baimę, kai laivas ant bangos viršūnės svyruos kaip girtas? Tarp matrosų sklandė šiurpūs pasakojimai, kad jūra – tai ne kazarmų salė su dvidešimties metrų treniruokliu, kur nukritęs pataikysi ant kilimėlio. Jūroje tavęs laukia tik sūri bedugnė. Nuovargis galiausiai įveikė Joną tik prieš pat aušrą.
Rytas išaušo skaidrus ir šaltas. Trimitas paskutinį kartą pažadino jaunuosius matrosus – kai kurie po „čarkų“ dorai nė akių nebuvo sumerkę. Prausimasis, greiti pusryčiai, komanda „rikiuokis“, ir konvojus išvedė grupę link uosto krantinių.
Pro tirštą Sankt Peterburgo rūką pamažu ryškėjo stiebų miškas. Čia stovėjo galingi šarvuočiai ir grakščios korvetės, bet Jono žvilgsnis sustojo ties „Svetlana“. Tai buvo trijų stiebų gražuolė: medinis korpusas, sutvirtintas geležimi, o tarp stiebų ryškėjo storas, juodas dūmtraukis. Tikras hibridas – burių galybė ir garo mašinos jėga.
Ant molo, šalia trapo, juos pasitiko vyras, kurio veidas priminė vėjų išraižytą uolą. Vyresnysis bocmanas Terentjevas. Jo krūtinę puošė medaliai, o balsas turėjo tėviško griežtumo, sumaišyto su druska.
– Ramiai! – sukomandavo jis, lėtai apeidamas aukštą lietuvį, tarsi apžiūrinėtų naujai nukaltą inkarą. – Na, vaikinai, sveiki atvykę į šeimą. Piterio kazarmos baigėsi. Čia „Svetlana“. Nuo šiol jūsų namai – ši fregata, jūsų motina – burė, tėvas – aš, bocmanas Terentjevas. O jūsų kapas bus jūra, jei būsite žiopliai.
Bocmanas nusivedė juos į kubriką. Jonas turėjo pasilenkti, kad netrankytų kaktos į žemas lubų sijas. Oras čia buvo sunkus – maišėsi dervos, virvių, druskos ir mašininės alyvos kvapai.
– Čia jūsų vieta, – Terentjevas parodė į kablius. – Dieną hamakai suvynioti tinkluose palei bortus, naktį – kabinate čia. Kas nesugebės hamako susukti į standžią dešrą, tas miegos ant plikų lentų. Aiškiai sakau?
Jonas gavo savo „runduką“ – medinę skrynią, kurioje turėjo tilpti visas jo turtas: šaukštas, puodelis, adata su siūlu ir atsarginiai autai. Bocmanas aprodė galjūną laivo priekyje ir išdavė darbinę „robą“ – pilkšvos drobės kelnes bei marškinius. Galiausiai jis vėl sustojo prieš Joną ir stipriai spustelėjo jo petį.
– Matau, žemė tave gerai maitino, matrose. Man reikia tokių, kurie nebijo vėjo, o ūgio turi su kaupu. Būsi marsininkas. Dirbsi ant fokstiebio. Aukščio nebijai?
– Ne, pone bocmane, – ramiai atsakė Jonas.
Pirmas vakaras laive prasidėjo nuo „namų kūrimo“. Kubrike tvyrojo sumaištis – naujokai mokėsi suvaldyti hamakus. Jonas viena ranka lengvai kilstelėjo Stepanui kampą, o tada, stebėdamas vyresnių matrosų judesius, tvirtai užkabino savąjį. Tai buvo pirmoji pamoka – laive niekas neišgyvena vienas. Pasitikėjimas čia buvo ugdomas ne lozungais, o paprastu pagalbos rankos paspaudimu rišant guolį.
Kai pagaliau visi sugulė, Jonas pajuto keistą jausmą. Hamakas gaubė jį tarsi kokonas. Po juo nebuvo kietų grindų, tik siūbuojanti tamsa. Pro korpusą girdėjosi, kaip Neva tykšta į bortus, o giliai apačioje dusliai alsavo garo katilai. Laivas buvo gyvas.
Rytas „Svetlanoje“
Ryte juos prikėlė ne saulė, o kurtinantis švilpukas ir duslus bocmano riksmas: „Kelkitės! Hamakus vynioti!“. Per kelias minutes Jonas turėjo perprasti dar vieną laivyno geometrijos pamoką – hamakas privalėjo būti suvyniotas į septynis lygius kilpų sluoksnius, kol virsdavo tvarkinga, kieta „dešra“. Tai nebuvo tik tvarkos manija; mūšio metu šie tankūs ryšuliai, sudėti į bortų tinklus, turėjo saugoti įgulą nuo medinių skeveldrų.
– Artelė, prie stalo! – nuaidėjo komanda. Jonas buvo paskirtas į dešimties vyrų grupę. Vyresnysis matrosas, jų artelės seniūnas, ant medinio stalo tėškė garuojantį dubenį košės, dosniai užpiltos taukais.
– Valgykit, valgykit, jaunikliai, – tarė jis, pats kabindamas pilną šaukštą. – Šiandien pirmą kartą kopsit į dangų. Jei pilvas bus tuščias, vėjas jus nupūs kaip pienės pūkus, o jūra apačioje net nespės išsižioti.
Jonas paėmė sunkų alavinį šaukštą, bet košė nelindo. Lyg nujausdamas kažką negero, jis atsitraukė po ketvirto kąsnio. „Užteks“, – pamanė sau. Jis jautė, kaip po grubiais marškiniais įsitempė pečiai. Jonas dar nežinojo, koks vaizdas atsivers nuo fokstiebio rėjos, bet nujautė – jo vieta nuo šiol bus ten, kur vėjas dainuoja tarp įtemptų lynų.
Po pusryčių bocmanas sukvietė visus į denį. Prasidėjo pareigų paskirstymas: kas kops vantais į stiebus, kas doruos lynus ant denio, o kas ruošis atsišvartavimui. Nuaidėjo griausminga komanda: „Atiduoti švartovus!“. Stori kanapiniai lynai, laikę fregatą prie uosto polių, buvo atlaisvinti ir galingai tėškėsi į vandenį. Matrosai ant denio juos žaibiškai suko ant didžiulių rišimo polių – knechtų.
Laivas tapo laisvas. Vedama locmano, „Svetlana“ pradėjo spjaudyti juodais suodžiais pro kaminą ir lėtai pajudėjo Nevos žiotimis link atviros jūros. Po kojomis pirmą kartą rimtai susvyravo denis. Kol plaukė upės vaga, supimas buvo menkas, tačiau kaskart tolstant nuo molo, fregatos judesiai darėsi vis platesni ir užtikrintesni. Jono pilve gimė keistas, iki šiol nepatirtas virpulys.
Pirmasis krikštas
Pirmasis išplaukimas į atvirą jūrą kiekvienam naujokui yra ypatingas, tačiau Jonui jis tapo nepamirštamu košmaru. Vos „Svetlana“ paliko saugų Nevos prieglobstį ir pajuto Suomijos įlankos alsavimą, bocmanas Terentjevas nutarė patikrinti, iš kokio molio drėbti naujieji matrosai. Nuskambėjo įsakymas Jonui ir dar porai naujokų kopti į patį stiebo viršų.
Jonas į vanto virves kibo vikriai – aukščio jis nebijojo, o rankų jėgos turėjo už du. Tačiau pusiaukelėje, kai iki rėjos trūko vos kelių sieksnių, laivas visu korpusu pašoko ant piktos bangos. Jonas pajuto, kaip viduriuose viskas staiga apsivertė ir pakilo aukštyn. Nespėjęs nusisukti, jis paleido visą skrandžio turinį žemyn. Fregatai stipriai pasvirus, „krioklys“ pataikė ne į vandenį, o tiesiai vyresniajam bocmanui ant peties.
Denyje akimirksniu viskas nuščiuvo.
Po minutės Jonas jau stovėjo apačioje, raudonuodamas iš gėdos prieš visą denyje dirbusią komandą. Tokio pratybų posūkio nesitikėjo niekas – mažiausiai pats Terentjevas, kurio veidas dabar juodavo labiau nei jo sutepta uniforma. Bocmanas suprato, kad tvirtas matrosas tai padarė ne iš piktos valios, o dėl paprasčiausio nepatyrimo, tačiau palikti tokio akibrokšto be atgarsio negalėjo. Bandydamas ištarti lietuvišką pavardę, jis galutinai susipainiojo ir suprato, kad šiam milžinui skubiai reikia pravardės.
– Tama... šu, šaus... Na ir pavardė tavo! Ko tyli? – burnojo bocmanas, purtydamas petį.
Jonas jautė, kaip banga vėl kilstelėjo laivą gerą metrą aukštyn. Bijodamas praverti burną, kad likęs skrandžio turinys neištikštų bocmanui tiesiai po kojomis, jis žiūrėjo pro šalį stiklinėmis, nieko nematančiomis akimis.
– Ko tyli, lyg nebylys? – toliau šaukė Terentjevas.
Jonas stovėjo įsitempęs, sukandęs dantis iki skausmo.
– Taip ir įrašysim. Nuo šios akimirkos mano sąrašuose tu būsi Jan Nemoj. Nebylys! Marš šveisti denio!
Jonas tyliai priėmė bausmę ir naująjį vardą. Visą likusią dieną jis gramdė medines lentas, mąstydamas apie tai, kad pirmoji tarnybos diena susiklostė prasčiau, nei jis galėjo susapnuoti baisiausiame sapne.
Vakare, grįžęs į kubriką, jis sėdėjo nepratardamas nė žodžio. Tačiau vyresnysis artelės matrosas priėjo ir sunkia plaštaka galingai plekštelėjo Jonui per petį.
– Nesigraužk, Nemoj, – paguodžiamai tarė jis, o akyse žibėjo linksmi velniukai. – Mums visiems pirmosios dienos buvo panašios, tik tu visus perspjovei – tiesiogine prasme. Apvemtas bocmanas laivyne yra geras ženklas. Bent jau dabar jis tave prisimins iki pat tarnybos galo.
Jonas gulėjo savo hamake, jausdamas, kaip „Svetlana“ ritmiškai supasi ant bangų. Aplink knarkė kiti matrosai, o jis vis dar jautė tą keistą gumulą gerklėje – nebe nuo jūros ligos, o nuo naujojo vardo.
Jan Nemoj.
Tai skambėjo svetimai, bet kartu ir teisingai. Jo tyla nebuvo silpnumas; tai buvo siena, už kurios jis slėpė savo namų ilgesį, baimes ir tvirtybę.
Bocmanas Terentjevas, pats to nežinodamas, pataikė į pačią širdį. Jonas Tamašauskas iš Gegabrasčio kaimo liko ten, krante, kartu su dulkėtais batais ir plūgo rankenomis. Čia, tarp begalinių vandenų, gimė kitas žmogus – Jan Nemoj.
Jis gali tylėti, jis gali būti pravardžiuojamas, bet jis stovės tvirtai.
Užmerkęs akis, Jonas pirmą kartą per ilgą laiką nusišypsojo. Jis suprato, kad laivyne pavardės greitai pasimiršta, o tokios istorijos – apie apvemtą bocmaną ir „nebylį“, kuris net nesumirksėjo – lieka amžiams.
Jis užmigo jausdamas, kaip laivas po juo pamažu tampa nebe priešu, o dalimi jo paties. Jūros bangos, supdamos fregatą, jau beveik nebekėlė šleikštulio.
