IV Skyrius.
Į imperijos širdį
Vitebsko gubernija.
Traukinio ratai ritmiškai skandavo: „toli-nu, toli-nu...“ jau visą pusdienį. Nuo pat Dinaburgo per Vitebsko guberniją sąstatas riedėjo Jonui dar įprasta vietove: kalvos, smėlėti šlaitai, ištuštėję rudens laukai ir prie miškų prisiglaudusios sodybos. Panašūs vaizdai tęsėsi iki pat Rėzeknės stoties, kurioje garvežys, tempęs visą virtinę prabangių vagonų su dailiomis poniomis bei spindinčiais ponais ir pačiame gale prikabintą „tepluškę“, stabtelėjo tik trumpam.
Pasipildžius vandens ir malkų atsargoms, vėl prasidėjo monotoniškas ratų dundėjimas. Dabar, kai traukinys užtikrintai skrodė erdvę, o konvojus liko savo vagone, Jonas juto nenumaldomą smalsumą. Priglaudęs akį prie siauro plyšio tarp išklypusių lentų, jis godžiai rijo kiekvieną naują vaizdą.
Jam, mačiusiam tik savo kaimo rėžius, net ir nepažįstami miškų toliai atrodė kaip didžiausia mįslė, kurią jis troško įminti, kol, stabtelėjus trumpam kažkokiame kaimelyje, durys neatsivėrė ir rėkianti tikrovė nesugrąžino jo į kasdienybę.
Po dešimties minučių, pradundėjus pašto traukiniui, virtinė vagonų su „tepluške“ gale pajudėjo į priekį. Tik šį kartą įprastą peizažą pakeitė begalinės pelkės ir kemsynai. Darėsi gūdu, o per nugarą nubėgo šiurpas – atrodė, kad žemė čia praranda savo tvirtumą.
Vakarop vaizdas pro plyšį vėl pasikeitė. Tolumoje suspindo pirmosios šviesos languose, pasirodė mūro statiniai, o pelkes pakeitė priemiesčio peizažas su daugybe namukų. Traukinys suriaumojo, sušnypštė, paleidęs tirštą garų debesį, ir sustojo. Stoties perone atvykusius grėsmingai pasitiko juodas dvigalvis erelis ir šaltas užrašas: ПСКОВЪ.
Pskovas.
Pskovo stotyje, kol garvežys gėrė vandenį iš aukšto raudonų plytų bokšto, durys atsivėrė su geležiniu trenksmu. Į vidų įsiveržė šaltas vakaro oras ir riksmai. Konvojus į vagono vidurį įkėlė garuojantį varinį katilą ir kelis kepalus kietos, beveik juodos, sužiedėjusios duonos.
— „Artel, živo! Piat minut!“ – suriko prižiūrėtojas, tesaku suduodamas į staktą.
Vagone kilo sumaištis. Keturiasdešimt vyrų supuolė prie bendro indo. Tai buvo pilka, lipni miežinė košė, skleidžianti rūgštų kvapą. Jonas, išsitraukęs savo medinį šaukštą, kabino tą beskonį jovalą kartu su visais. Karšta masė degino gerklę, bet šiluma pamažu pasiekė sustingusį kūną.
Jis stengėsi nežiūrėti į šonus, kur kiti naujokai godžiai rijo paskutinius likučius. Jonas žinojo – jo terboje laukė didžiausias turtas. Pskovo košė užkimšo pilvą, bet jėgų jis pasisems vėliau, kai šiaurės drėgmė pradės graužti kaulus.
Pro durų plyšį jis pamatė tai, kas privertė užmiršti alkį. Peronu lėtai praėjo karininkas su ilgu, blizgančiu kardu, lydintis ponią su kailine apykakle. Ji priglaudė prie nosies nėriniuotą nosinaitę, tarsi norėdama apsisaugoti nuo suodžių ar nuo jų – šitų keturiasdešimties prakaitu prasmirdusių sielų, sugrūstų į tamsą.
Tas trumpas vaizdas Jonui pasakė daugiau nei bet koks popas: pasaulis buvo padalintas į tuos, kurie kvepėjo kvepalais, ir tuos, kurie kvepėjo milu, prakaitu bei miežine koše.
Per kelias minutes ištuštėjusį katilą pasiėmė konvojus, ir duryse vėl sužvango užsitrenkdama sklendė. Tamsa sugrįžo, o po akimirkos traukinys galingai trūktelėjo. Ratų dundėjimas vėl sugrąžino tą pačią giesmę – „toli-nu, toli-nu...“ Tik dabar ji skambėjo lyg greičiau.
Naktį vagonas virto dundančiu narvu. Tamsoje, persmelktoje sunkaus alsavimo ir drėgmės, pasigirdo miegančiųjų pirmieji vaitojimai. Kažkas šaukė per miegus, kažkas tyliai meldėsi.
Jonas sėdėjo atsirėmęs į virpančią sieną, rankomis apglėbęs savo terbą. Staiga jis pajuto svetimą ranką, negrabiai lendančią link jo ryšulio.
Jonas nesuko galvos, kas tai – tiesiog tamsoje stipriai sugniaužė svetimą riešą ir spustelėjo taip, kad pasigirdo sausas sąnarių trakštelėjimas ir nuslopinta aimana.
— Neliesk, – ramiai, bet akmeniniu balsu ištarė Jonas. – Tai ne tavo.
Ranką kaipmat atitraukė, o tamsoje liko tik išsigandusio žmogaus švokštimas. Jonas užmerkė akis, bet miegas, nugintas įsibrovėlio rankos, nelipo. Jam nekilo noras pykti – šiame geležiniame narve visi pamažu virto vilkais, besigrumiančiais dėl šilumos ar paskutinio maisto trupinio.
Paskutinis etapas link Peterburgo prasidėjo.
Giliai naktį traukinys sulėtėjo ir su šaižiu metalo džeržgesiu sustojo Lugos stotyje. Pro plyšį Jonas matė tik tamsius sandėlių kontūrus ir judančius žibintų spindulius – juos užlaikė gerą valandą, praleidžiant kažkur skubantį karinį ešeloną.
Pro šalį pradundėjo galingas garvežys, drebindamas jų vagoną, o tada vėl stojo spengianti tyla, trikdoma tik tolimų šūksnių rusų kalba. Jonas stebėjo blausius Lugos žiburius, kol nuovargis galutinai įveikė smalsumą. Galva nusviro ant kieto ryšulio, ir jis užmigo, neatlaikęs sunkios kelionės naštos.
Sankt Peterburgas.
Traukiniui sunkiai kopiant į Pulkovo aukštumų keterą, drėgna rudens aušra pamažu tirpdė pilką horizontą. Jonas, prigludęs prie vagono sienos, išvydo tai, kas privertė užmiršti nuovargį.
Apačioje plytėjo imperijos sostinė – begalinis akmens ir mūro vandenynas, virš kurio kilo tūkstančiai kaminų, spjaudančių juodus dūmus ir suodžius į dangų.
Tolumoje, virš šio pilko šydo, Jonas pamatė aštrią, auksu tviskančią adatą, kuri it spindintis smaigalys dūrė tiesiai į debesis. Tai buvo Admiraliteto špilis – didingas ženklas, kad jie pasiekė vietą, kurioje baigiasi žemė ir prasideda jūra.
Sąstatas lėtai leidosi žemyn, o į vidų ėmė skverbtis didmiesčio alsavimas. Galiausiai traukinys su dusliu metaliniu vaitojimu įčiuožė į peroną po milžiniškais stoties skliautais. Čia ką tik pasirodžiusi saulės šviesa pradingo, užleisdama vietą prieblandai ir tirštiems garams.
— „Vychodi! Po dva! Stroitsia!“ – nuskambėjo konvojaus riksmas, perrėždamas stoties sumaištį.
Jonas tvirčiau sugniaužė savo terbą, kurioje liko tik atsarginiai sausi autai ir medinės šukos, po to žengė pirmąjį žingsnį ant šlapio, suodino stoties grindinio. Kelionė, visą parą skambėjusi monotoniniu „toli-nu“, baigėsi. Prieš jį, už stoties vartų, ošė Piteris.
