III Skyrius.
Dinaburgas
Tarpinė stotelė.
Garvežys išleido paskutinį duslų atodūsį, ir vagonas, trūktelėjęs, sustojo. Tamsoje pasigirdo metalinis sklendės džeržgesys – kažkas iš lauko grubiai atstūmė sunkias duris. Į vidų, sumišęs su anglies dūmais, įsiveržė drėgnas ir geliantis spalio nakties oras.
— „Vstavaj! Sobirajsia! Živo, mat’ tvoju!“ – rėžė prikimęs balsas iš tamsos.
Jonas, apsimiegojęs ir sustingęs, skubiai griebė savo ryšulį. Jį kažkas stumtelėjo iš nugaros, ir jis, vos nepargriuvęs, iššoko iš aukšto vagono tiesiai ant drėgnos perono skaldos. Aplink tvyrojo melsva prieblanda, kurią skrodė tik blausūs žibaliniai žibintai.
Virš stoties įėjimo skliauto Jonas pamatė masyvų, juodą imperijos simbolį – dvigalvį erelį. Po juo švietė stambios rusiškos raidės. Jonas akimirką sustingo – tos raidės jam nebuvo svetimos. Prieš akis iškilo jaunesnysis brolis, palinkęs prie popo dovanoto „Bukvario“. Mintyse lėtai sudėliojo skiemenis: DI-NA-BURG. Paskutinis ženklas, tas riebus rusiškas „jer“, Jonui atrodė kaip užkirstas šautuvo saugiklis – trumpas, kietas ir galutinis.
— „V dve šerengi! Stanovis'!“ – vėl suriko tas pats balsas.
Priešais keturiasdešimt sumišusių naujokų išdygo vietinis unteris. Jis atrodė piktas kaip debesis – akivaizdu, kad pusiaunaktį keltis ir priimti naujas „avis“ į savo bandą jam buvo menkas malonumas. Jo lakuotas kepurės snapelis blizgėjo žibinto šviesoje, o ant apykaklės ryškėjo auksinė juostelė. Unteris lėtai išsitraukė suglamžytą etapinį lapą ir žengė žingsnį link jų, tesakui prie šono sausai trinksint į koją.
— „Slušat' siuda, novobrancy!“ – jis perbraukė per vaškuotus ūsus. – „Familiu nazovu – otvečat' 'Ja'! Gromko i jasno, a to naučiu rodinu liubit’!“
Prasidėjo pavardžių lietus. Aidint stoties skliautams, vienas po kito skambėjo trumpi, įsitempę „Ja!“. Galiausiai unteris giliai įkvepė:
— „Tamašauskas!“
Jonui gerklėje užstrigo gumulas, bet baimė gauti į snukį buvo didesnė už nuovargį. Jis išpūtė krūtinę ir kiek turėjo jėgų suriko į tamsą:
— „JA!“
Šis šūksnis atsimušė į geležinį stoties skliautą ir ištirpo virš Dauguvos rūko. Unteris tik šaltai dirstelėjo, brūkštelėjo lape ir be perstojo varė toliau. Kai visos keturiasdešimt sielų buvo suinventorizuotos, nuskambėjo paskutinė to vakaro komanda:
— „Napra-vo! Šagom marš v kazarmi!“
Jonas pajudėjo kartu su kitais. Jis nematė nei miesto, nei upės – tik priešais einančiojo nugarą ir po kojomis bėgantį drėgną grindinį. Buvo jau po vidurnakčio. Tie keli šimtai metrų iki kazarmų jam buvo pirmasis tikras žygis į imperijos gniaužtus.
Rytas Dinaburge.
Jono sapną apie namus perrėžė aštrus, metalinis trimito garsas. Tai nebuvo gaidžio giedojimas ar tėvo stuksenimas į staktą. Aukštas, klykiantis signalas aidėjo ilgais kazarmos koridoriais, kol jį užgožė durų trinksėjimas ir sunkių batų aidas.
— „Vstavaj! Živo!“ – subliovė budintis unteris, tesaku suduodamas į medinę gulto koją.
Jonas pašoko, jo pirštai grabaliojo kietus, vėsius autus. Patalpa akimirksniu prisipildė vyrų alsavimo ir skuboto drabužių šlamėjimo.
Rytas buvo saulėtas. Išvarytas į kazarmų kiemą, jis pajuto ledinį spalio ryto orą. Prie bendrų ketaus lovių stovėjo eilė pusnuogių šauktinių. Jonas pasėmė saują vandens – jis buvo toks šaltas, kad net degino odą. Nusibraukęs drėgmę nuo veido, jis pakėlė akis į viršų ir sustingo.
Virš pilkų tvirtovės mūro sienų kilo didinga bažnyčia. Jos balti barokiniai bokštai priminė šventoves Lietuvoje, tačiau viršūnėse švietė ne pažįstami katalikiški kryžiai. Ryto šviesoje spindėjo aštuonlinkiai stačiatikių kryžiai su įstrižu apatiniu skersiniu. Net Dievas čia atrodė svetimas.
Netrukus juos suvarė į tamsią kazarmos valgyklą, persisunkusią dešimtmečius virto maisto ir drėgmės tvaiku. Ant ilgų, peiliais išraižytų medinių stalų konvojus pastatė didelius skardinius dubenis su karštu skysčiu.
— „Artel, k zavtraku!“ – nuskambėjo komanda.
Jonas atsidūrė vienoje grupėje su dar gera dešimčia vyrų. Visi jie susigūžę griebėsi medinių šaukštų ir paeiliui kabino iš bendro dubens. Tai buvo pilkas skystis, kuriame plaukiojo keli kopūstlapiai ir drumzlinos kruopos. Jonas nedrąsiai nurijo pirmąjį šaukštą – viralas buvo rūgštus, be jokio namų riebalo skonio.
Kabindamas tą skystį, jis mintyse palietė savo terbą, gulinčią prie kojų. Ten, saugiai suvynioti į drobulę, tebebuvo tėvo rūkyti lašiniai. Jonas suprato, kad šį turtą reikės saugoti juodžiausiai valandai, kai valdiška košė nebegalės numalšinti alkio.
Po pusryčių juos vėl surikiavo. Žygiuojant link stoties, Jonas išvydo tai, ko negalėjo pamatyti naktį – milžinišką Dauguvos upę. Pilkas, sraunus vanduo ošė po geležiniu tiltu, o rūke skendintys krantai atrodė nepasiekiami. Upės plotis stebino Joną; nesulyginsi nei su Pyvesa, nei su Svalia, nei su Nevėžiu.
Stotyje vėl švilpė garvežiai. Peronu, skambindamas sablia į grindinio akmenis, praėjo karininkas aukšta apykakle. Jis net nepažvelgė į pilką naujokų bandą, kurią konvojus jau varė link sąstato, judančio Peterburgo kryptimi.
— „Postroit`, proverit`, otpravit`!“ – šūktelėjo jis konvojui, ir unteris, vadovavęs grupei, ėmėsi procedūros, panašios į vakarykštę.
Po patikros nuskambėjo komanda – „po vagonam“. Galiausiai sunkias „tepluškės“ duris užstūmė iš lauko, ir viduje liko tik menka prieblanda, persmelkta dūmų ir dešimčių vyrų prakaito. Traukinys galingai krestelėjo, versdamas naujokus griebtis gultų kraštų, ir lėtai pajudėjo per Dauguvos tiltą link šiaurės.
Jono ausyse vėl suspingsėjo pažįstamas, ritmiškas ratų dundėjimas, lydėjęs jį nuo pat Panevėžio – toli-nu, toli-nu... Šįkart tas garsas nebežadėjo nieko kito, tik galutinį atsiskyrimą nuo namų.
