TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Gvardietiškas ūgis ir Pasvalio duona 

Pasvalys, šauktinių komisija

Pasvalio valsčiaus valdybos salėje dešimt jaunuolių stovėjo eilėje pusnuogiai. Komisija sėdėjo už ilgo stalo: žilagalvis karo gydytojas, apskrities raštininkas ir karininkas sunkiu paradiniu antpečiu. Visiems dešimčiai tai buvo paskutinės akimirkos, kai jie dar priklausė savo tėvams ir savo žemei.

Atėjo Jono eilė. Jis žengė prie mierkos – medinio stovo ūgiui matuoti. Raštininkas kėlė slankiklį, bet šis, pasiekęs viršūnę, su sausu trakštelėjimu išsprūdo iš griovelio ir nukrito ant grindų. Jonas buvo visa galva aukštesnis už dviejų aršinų ir keturių veršokų ribą (~160cm), kurios paprastai užtekdavo eiliniam pėstininkui.

Salėje stojo tyla. Jonas lėtai pasilenkė, paėmė nukritusią medinę dalį ir ramiai įstatė ją atgal į vietą. Tik dabar pastebėjęs, kad yra gerokai aukštesnis už kitus pusnuogius išsigandusius šauktinius, nutarė pajuokauti ir pasipuikuoti, kad moka šiek tiek rusiškai. Jo gimtajame Gegabrastyje gyveno daug rusų sentikių, buvo net maldos namai, o gretimame miestelyje gyveno popas. Jam buvo keista, kad rusų kunigas vedęs ir turi vaikų. Kartą popas keliavo pro šalį, jo vežimas sulūžo ir tėvas padėjo jį suremontuoti. Už gerą darbą popas Jono broliui Kostui padovanojo knygą. „Bukvarj“ buvo užrašyta keistomis raidėmis ant jos viršelio. Augdamas kartu su rusų vaikais, jis kasdien girdėdavo jų bendravimą tarpusavyje. Buvo nuklausęs ir pramokęs vieną kitą žodį. Jonas buvo gabus – net jei sunkiai skaitė, pažinojo skaičius, mokėjo klausytis ir sugebėjo įsiminti, kaip kalba kiti. Būtent tie du juokais ištarti žodžiai nulėmė tolesnį jo likimą.

— Ja bolšoj, — pusiau juokais ištarė jis, žiūrėdamas tiesiai karininkui į akis.

Karininkas kilstelėjo antakį, o raštininko plunksna iškart sužviegė popieriuje. Jonas nežinojo, kas tiksliai ten rašoma, bet matė stipriai pabrauktą eilutę. Ten atsirado įrašas: „Rost – 2 aršina 9 verškov (apie 182 cm). Razvityj. Po-russki ponimajet. Goden vo flot. V Sankt-Peterburg.“

— Jonas Tamašauskas! — garsiai perskaitė raštininkas. — Tinkamas laivynui. Sankt Peterburgas. Rytoj – į Panevėžio stotį.

Išėjęs į valdybos kiemą, Jonas pamatė tėvą. Šis stovėjo prie jų bėrio, tvirtai suėmęs vadžias. Tvirtas ūkininkas dabar atrodė kažkaip sugniuždytas. Tėvas nieko neklausė – jis matė sūnaus veidą ir suprato viską be žodžių. Iš po sėdynės ištraukė drobinę terbą.

— Še, Jonai. Čia lašinių gabalas, sūdytas... ir duonos kepalas. Kelionė bus ilga, — tėvas kalbėjo lėtai, kažkodėl žiūrėdamas ne į sūnų, bet kažkur tolyn, pro bėrio ausis, lyg jausdamasis kaltas. — Kostas sakė... sakė, kad knygą saugos, mokysis. Ir sakė, kad padėkočiau tau.

Tėvas akimirką dvejojo, tada jo sugrubusi, vadžių nuospaudų pilna ranka staiga griebė Jono petį ir stipriai suspaudė. Jonas pajuto, kaip tėvo pirštai įsmigo į milinę, ir savo delnu tvirtai uždengė tėvo plaštaką.

— Sudie, sūnau. Žiūrėk savęs, — prikimusiu balsu numurmėjo tėvas ir, staigiai nusisukęs, įšoko į vežimą.

Šaltas rudens lietus merkė Pasvalio aikštę, bet lašinių ir naminės duonos kvapas iš terbos trumpam sugrąžino Joną į namus, kurių jis galbūt daugiau niekada nebepamatys.

Pasvalio areštinė ir Pumpėnų miško šnabždesiai

Naktis Pasvalio areštinėje buvo sunki. Dešimt šauktinių buvo suvaryti į nedidelę, drėgną kamerą su žemomis lubomis ir vienu grotuotu langeliu palubėje, pro kurį sėmėsi blanki mėnulio šviesa. Oras čia kvepėjo šlapiu milu, senais šiaudais ir dešimties vyrų baime.

Už durų, koridoriuje, pasigirdo metalinis žvangesys – tai desiatininkas taisėsi ant suolo, o jo sunkus dragūnų kardas atsitrenkė į akmeninę sieną. Tas garsas Jonui priminė, kad laisvė baigėsi už tų durų. Šalia kito sargybinio kojų stovėjo berdankė – ilgas, juodas šautuvas su smailu durtuvu, kuris tamsoje žibėjo lyg adata. Kaimo vaikinai į tuos ginklus žiūrėjo su baime; jiems tai nebuvo tiesiog metalas, tai buvo mirtis, galinti pasiekti bet kurį, bandantį žengti žingsnį į šalį.

Kameroje virė šnabždesiai.

— Kai privažiuosim Pumpėnų mišką... — dusliai, kad negirdėtų sargyba, kalbėjo vienas vaikinas, vardu Stasys. — Ten kelias sukasi į tankmę, vežimai sulėtės. Reikia šokti po vieną į abi puses. Kol desiatininkai nusigriebs savo berdankes, mes jau būsim giliai eglėse.

Kiti pritariamai sumurmėjo. Tik Jonas sėdėjo kampe, atsirėmęs į šaltą mūrą. Jis atsirišo tėvo įduotą terbą, atsipjovė lašinių ir lėtai kramtė, jausdamas kiekvieną sūrų kąsnį. Jis klausėsi jų plano, bet galvoje dėliojo kitas mintis. Pumpėnų miškas buvo didelis, bet berdankės kulka greitesnė. Be to, jis žinojo – jei jis dings, Bujanovas kitą dieną prisistatys į Gegabrastį. O tėvas ir Kostas už jo laisvę sumokėtų viskuo, ką turėjo.

— Jonas nebėgs, — sušnypštė Stasys, atsisukęs į kampą. — Žiūrėk, kaip ryja tuos lašinius. Jam Peterburgas geriau nei miškas.

Jonas pakėlė akis. Tamsoje jis atrodė dar didesnis, dar ramesnis.

— Per daug triukšmo keliat, — ramiai tarė jis. — Desiatininkas už durų neglušas. O dėl miško... Proga bus tik viena. Jei bent vieną nušaus, kitiems nebebus kur bėgti.

Planuotojai nutilo. Jono ramybė juos glumino. Jis nebuvo išsigandęs – jis buvo žingeidus. Kažkur giliai sruveno smalsumas. Jis norėjo pamatyti tuos geležinius kelius, apie kuriuos pasakojo popas, norėjo pamatyti miestą, kuris sugalvojo tas berdankes ir „Monopolio“ stiklines.

Naktis pamažu tirpo, o Pumpėnų miško planas taip ir liko kyboti ore – kaip viltis, kuriai trūko drąsos prieš už durų žvangantį plieną.

Kelias į Panevėžį ir „dampė“ ant bėgių

Auštant areštinės durys atsivėrė su trenksmu. Desiatininkai nesicackino – grubiais šūksniais išvarė visus į kiemą, kur jau laukė trys vežimai. Šauktinius suskirstė: po tris ar keturis į antrąjį ir trečiąjį vežimą, o pirmasis buvo skirtas likusiems trims, tarp kurių buvo ir Jonas. Su jais kartu į vežimą įlipo trys desiatininkai, laikydami berdankes rankose. Sotnikas, pasitaisęs sablios makštis, užšoko ant savo bėrio ir jojo šalia, budriai stebėdamas visą koloną iš aukšto.

Jonas atsisėdo vežimo gale, kojas nuleidęs į apačią. Arklys lengvai truktelėjo, ir ratai sugirgždėjo ant kieto kelio. Čia, kelyje į Panevėžį, nebuvo to klampaus Gegabrasčio molio; grindinys buvo lygus, sumintas tūkstančių ratų.

Kai vežimai įvažiavo į tankius Pumpėnų miškus, naktį kameroje brandintas pabėgimo planas subliuško savaime. Šauktiniai matė, kaip desiatininkai, pajutę miško vėsą, demonstratyviai pasiėmė berdankes į rankas ir buvo pasiruošę viskam. Raitas sotnikas jojo visai šalia, jo žvilgsnis varstė pakelės krūmus, o ranka ramiai gulėjo ant sablios rankenos. Akistatoje su užtaisytu plienu kaimiška drąsa išgaravo – niekas neišdrįso net krustelėti, tad miško tankmė pro šalį praplaukė lydima tik tylaus ratų girgždesio.

Keturiasdešimt kilometrų iki Panevėžio tirpo greičiau, nei Jonas tikėjosi. Geležinkelio stotis pasitiko juos mūriniu šaltumu ir suodžių kvapu. Konvojus nukreipė šauktinius į stoties galą, kur buvo atskira, kariuomenės reikalams skirta patalpa – erdvus, kalkėmis balintas kambarys su storomis durimis ir aukštai esančiais langais. Sotnikas pats užsuko sunkų raktą iš išorės. Jie tapo kroviniu, laukiančiu savo eilės.

Jonas priėjo prie grotuoto langelio. Grindys po kojomis suvirpėjo, o iš tiršto rudens rūko išniro juodas metalinis kalnas. Jis šnypštė, spjaudė juodus dūmus ir baltus garų debesis, o pastato sienos drebėjo nuo kiekvieno stūmoklio dūžio. Jonas niekada nebuvo matęs garvežio, bet šis vaizdas jam nebuvo visiškai svetimas. Lankydamasis su tėvu dvare, jis buvo matęs kūliamąją ir ją sukusią „dampę“ – rūkstantį garinį variklį ant ratų. Tada tas dvaro monstras Jonui atrodė didžiausias pasaulio stebuklas, bet ši stotyje alsuojanti metalo milžinė buvo šimtą kartų didesnė. Tai buvo tarsi ta pati paaugusi „dampė“, tik dabar ji pati riedėjo bėgiais, tempdama paskui save visą eilę vagonų. Jonas stovėjo sustingęs, stebėdamas, kaip iš katilo sklindantis karščio tvinksnis pasiekia stoties mūrą. Jis suprato, kad ši mašina – tai imperijos jėga, kuri dabar pasiglemš jį ir nuveš ten, kur jokie arkliai niekada nepavežtų.

— Poshli! Živo! — sušuko atsidariusių durų tarpduryje pasirodęs sotnikas.

Konvojus išvarė juos į peroną. Jonas užsimetė terbą ant peties ir žengė link atvirų vagono durų. Tai nebuvo keleivinis vagonas su langais, kokius jis matė stotyje. Priešais jį stovėjo pilkas medinis vagonas, ant kurio šono baltais dažais buvo grubiai užteptas trumpas rusiškas užrašas: „40 čel. 8 loš.“.

Jonui pasidarė silpna. Gegabrastyje arklys buvo draugas, šeimos dalis, o čia jis pats tapo tik skaičiumi, kurį galima sugrūsti į tą pačią erdvę su gyvuliais.

— Poshli! — dar kartą šūktelėjo sargybinis ir pastūmė jį šautuvo buože. Jonas įlipo į tamsią vagono kiaurymę.

Geležiniu Dinaburgo ritmu

Vagono viduje tvyrojo prieblanda, persmelkta sūraus prakaito ir tabako kvapo. Jonas buvo ne pirmas – vagone jau sėdėjo apie trisdešimt vyrų, surinktų Šiauliuose ir Radviliškyje. Jie sėdėjo ant gultų ar tiesiog ant nešvarių grindų, susigūžę, apsikabinę savo ryšulius, lyg bandydami išsaugoti paskutinę dalelę savo namų.

Kai Jonas įlipo, sargybinis prie durų kažką sausai riktelėjo raštininkui, stovinčiam ant perono su popieriaus lapu. Tas padavė popierių, papildydamas sąrašą dar dešimčia pavardžių. Jonas pajuto, kaip tas paprastas raštininko judesys galutinai ištrynė jį kaip žmogų. Čia jis tapo tik sraigteliu, paprastu vienetu didelėje imperijos mašinoje, kurią dabar maitino šviežiu „kroviniu“.

Durys su dundesiu užsitrenkė, iš išorės užsitraukė sunki geležinė sklendė. Vagone liko tik maži langeliai palubėje, pro kuriuos beveik nesimatė tolstančio Panevėžio. Garvežys paleido ilgą, šiurpų švilpimą, ratai po kojomis suinkštė ir traukinys pajudėjo.

Jonas susirado laisvesnį kampą ant priplėkusio šieno. Priešais jį sėdėjo mažas, liesas vaikinas drebančiomis rankomis. Jis žiūrėjo į Joną kaip į milžiną, bet Jono mintys buvo kitur. Kiekvienas ratų dūžis į bėgių sandūras jam skambėjo kaip laiko skaičiavimas: toli-nu, toli-nu.

— Kur mus veža? — tyliai paklausė tas vaikinukas. Jo balsas vos girdėjosi per vagono bildesį.

— Į Dinaburgą, — trumpai atsakė Jonas, net neatsisukęs. — O ten jau pamatysim.