Kriklinių miestelio smuklė.

Vakaras Kriklinių smuklėje buvo tirštas ir sunkus, pritvinkęs drėgno milo kvapo ir žibalinės lempos smalkių. Ant medinio, riebaluoto stalo, apšviesta blausios ugnies, gulėjo silkė, šalia jos – stambiais žiedais supjaustyti svogūnai ir grubiai atpjauta ruginės duonos riekė. Šalia jų, tarsi koks svetimkūnis šitame miestelio skurde, stūksojo dar pilnas valstybinės „Monopolio“ degtinės butelis. Žalias lakas ant jo kakliuko žibėjo it gyvatės akis, saugodamas skaidrų, deginantį skystį. Aplink prekystalį smuklėje sukosi Abramas, šios pakelės karčiamos savininkas. Abramo ausis atidžiai sekė prie stalo vykusį pokalbį.

Kriklinių uriadnikas Nikolajus Bujanovas, kurio veidas po sunkios dienos renkant naujokus caro armijai ir jojimo per Pasvalio molynus priminė perkaitusią krosnį, trenkė delnu per stalą taip stipriai, kad nušoko žalias kamštis, o butelio viduje sukliuksėjo baltakė. Jo akys, jau ir taip stikliškos nuo neapykantos šitam drėgnam kraštui, įsmigo į starostą Juozą Baltramiejūną.

Bujanovas nebuvo šio krašto žmogus. Prieš penkerius metus jis dar trynė kėdes Riazanės gubernijos iždinėje, kol nelemta aistra kortoms ir valstybinių malkų pinigų iššvaistymas nubloškė jį į šį drėgną imperijos pakraštį. Atitremtas „pasitaisymui“ į žemiausią caro valdžios policininko uriadniko postą, jis neapkentė visko: kaimiečių, kurie, jo manymu, šnekėjo paukščių kalba, amžino lietaus, Pasvalio molio ir savo paties nuskurusios milinės. Kauno gubernija jam buvo bausmės vieta, o kiekvienas į tarnybą paimtas jaunuolis – tik proga išlieti tulžį už savo paties sugriautą karjerą Riazanėje.

Bujanovas grubiai sugriebė Juozą už atlapo ir prisitraukė jį prie savęs, priversdamas seną seniūną pajusti aštrų pagirių, degtinės ir pigiausio tabako tvaiką.

— Slušaj, Juozka... — prikimusiu balsu, spjaudydamasis rusiškai, suurzgė Bujanovas. — Gana slėptis ir vaidinti nekaltą avinėlį. Rytoj mums reikia vyro. Tikro matroso imperijai. Kur tas tavo... nu, kaip ten... po vašemu?.. Gaga-bra-šč? Ar kaip ten ta jūsų pelkė vadinasi?

Baltramiejūnas, nusiėmęs kepurę ir gniauždamas ją tarp kelių, žiūrėdamas į ką tik „nekaltybę“ praradusį butelį, tik tyliai nuleido akis. Jis žinojo, kad Bujanovui Gegabrastis buvo tik nešvankus garsas, kliūtis liežuviui, bet rytoj tame kaime kažkam gyvenimas turėjo pasibaigti dar net gerai neprasidėjęs.

— Gegabrastis, pone uriadnikai, — sušnibždėjo seniūnas. — Ten Tamašauskai. Jų vyriausias sūnus Jonas. Tvirto sudėjimo, nagingas...

Bujanovas grubiai nusijuokė, nuplėšė likusį žalią laką nuo „Monopolio“ butelio kakliuko ir šliukštelėjo skysčio į sustatytas ant stalo briaunuotas stiklines.

— Geriam, Juozka! Už Gagabraščą ir už naują caro matrosą!

Žinia iš Kriklinių Gegabrastis, naktis prieš išvežimą.

Pirkioje tvyrojo dūmų ir drėgnų malkų kvapas. Balana spragsėjo šviestuve, mesdama ilgus, trūkčiojančius šešėlius ant rąstinių sienų. Tėvas sėdėjo prie stalo, jo rankos, sugrubusios nuo žemės ir darbo, ramiai gulėjo ant pilko staltiesės audeklo. Kostas, paauglys su kiek per dideliais marškiniais, kampe vartė seną rusišką elementorių, bet jo žvilgsnis vis nuklysdavo į juodą lango kiaurymę.

Staiga duryse pasigirdo skubus, duslus krestelėjimas. Trys pabeldimai.

Tėvas lėtai atsistojo ir atstūmė sunkią velkę. Tarpduryje stovėjo Abramo, Kriklinių smuklininko, sūnėnas – basas, uždusęs, jo marškiniai buvo prilipę prie kūno nuo rudens lietaus. Berniukas atėjo ne prašyti išmaldos – jis atnešė žinią, kurią jo dėdė, pasislėpęs už smuklės prekystalio, nugirdo tarp Bujanovo riksmų ir „Monopolio“ stiklinių skambėjimo.

Berniukas priėjo prie Tėvo, pasistiebė ir kažką trumpai pakuždėjo į ausį. Tik du žodžius: „Gegabrastis. Rytoj.“

Tėvas sustingo. Jo veidas nepasikeitė, tik akys akimirkai užgeso. Jis linktelėjo vaikui, įspaudė jam į saują riekę duonos ir uždarė duris. Abramas padarė savo – dabar sprendimas priklausė Tamašauskams.

Pirkioje stojo tokia tyla, kad atrodė, jog net medinės staktos nustojo kvėpuoti. Visi suprato: Bujanovas neieškojo teisybės, jis ieškojo kūno imperijos mašinai, ir tas kūnas jau buvo parinktas.

— Rytoj, — tėvas ištarė vienintelį žodį.

Jonas, dvidešimtmetis, kurio pečių plotis jau žadėjo tvirtą vyrą, pakilo nuo suolo. Jis pažvelgė į brolį Kostą. Jaunėlis sėdėjo sustingęs, jo pirštai gniaužė knygos kampą. Nereikėjo jokių burtų traukimo. Visi žinojo – Jonas buvo šeimos išpirka. Jei išeis jis, Kostas turės šansą pabaigti mokslus ir ištrūkti iš šito purvo

— Aš eisiu, — ramiai tarė Jonas.

Tėvas pakėlė akis. Jose nebuvo gailesčio, tik sunkus, akmeninis susitaikymas. Jis žinojo, kad ryte turės atiduoti savo sūnų tam girtam caro uriadnikui, ir nieko, absoliučiai nieko negalės padaryti.

Tą naktį Gegabrastyje niekas nemiegojo. Jonas gulėjo tamsoje, klausydamasis, kaip už sienos vaitoja vėjas, ir jautė kiekvieną namų kvapą. Tai buvo jo atsisveikinimas su savimi. Jis priėmė šitą naštą kaip duoklę šeimai, kaip inkarą, kurį reikės nešti per visą pasaulį.

Gegabrasčio rėžis Paskutinė diena namuose.

Gegabrasčio rytas. Sunkūs švininiai debesys klojo dangų ir ritosi stambiais lašais į Pasvalio molynus, paversdami žemę ruda, riebia, išmirkusia mase. Buvo ruduo. Žemė žmogui jau buvo atidavusi savo turtą – visą vasaros derlių, tačiau tą dieną į nežinią ji pasiims Joną. Sakydavo, kad žmogaus likimas užrašytas jaučio odoje dar prieš jam gimstant. Gal ir gerai, kad niekas nedavė jos Jonui perskaityti.

Į Tamašauskų kiemą, taškydamos purvą, įklampojo dvi vežėčios. Pirmojoje sėdėjo uriadnikas Nikolajus Bujanovas su starosta Juozu Baltramiejūnu. Antrojoje važiavo uniformuoti palydovai: sotnikas ir trys desiatininkai. Bujanovas vengdavo važiuoti į kaimus be palydos – maža kas galėjo nutikti, kelionė po rėžius nebuvo saugi kaip Kriklinių karčiama. Nuo sukilimo laikų nebuvo praėję tiek daug laiko, kad būtų galima užmiršti, jog carinis munduras čia bet kada galėjo būti persmeigtas kaimiška šake.

Bujanovas, dar svyruodamas nuo vakarykščio „Monopolio“ ir prilaikomas Baltramiejūno, išlipo iš vežimo.

— Dien dobrij! — švystelėjo rusišką pasisveikinimą ant prieangio, bet balsas buvo prikimęs. — Gde tut Jan Tamaš... — užsikirtęs ties jam neįkandama pavarde, jis grubiai stumtelėjo seniūną į priekį: — Objasni im!

— Tak jemu tolko dvadcat' vsevo, čiortov starosta, obmanul... — sušnypštė Bujanovas, žvelgdamas į popierius. Jis nužvelgė Joną – tvirtus jo pečius, stotą. Pamatęs, kad jaunuolis buvo visa galva aukštesnis už Baltramiejūną, uriadnikas tyliai brūkštelėjo brūkšnį prie skaičiaus. — Soidiot. Krepkij.

Jonas pastebėjo šią Bujanovo apgaulę, bet tylėjo. Stebėdamas, kaip iš rusiško elementoriaus mokėsi jaunesnysis brolis Kostas, Jonas jau buvo spėjęs šiek tiek prisijaukinti kirilicą ir skaičius. Jis suprato tą brūkštelėjimą, bet priėmė jį kaip neišvengiamą.

— Čevo molčiš? Nemoj? — tėškė Bujanovas. Jonas tik tyliai nuryjo nuoskaudą. Jis paklusniai priėmė savo likimą vardan šeimos ir jaunėlio Kosto.

Tamašauskai tylėdami išklausė seniūno žodžius. Nebuvo vietos ašaroms, tik sunkiam atsisveikinimui. Prieš keturis šautuvų vamzdžius ir uriadniko sablią nepasiginčysi.

— Po-russki ponimaješ? — paklausė Bujanovas. Jonas papurtė galvą ir tuo pačiu išsidavė, kad sumelavo.

— Ne vri mne! — suurzgė uriadnikas. — Cariu batiuške i imperii nužny krepkije mužiki. Pojexali!

Jonas stovėjo ant gimtųjų namų slenksčio, sustingęs. Jis vilkėjo pilko milo sermėgą, po ja – mamos išbalintus lino baltinius. Kojos buvo apautos tuo, ką turėjo geriausio – rudomis odinėmis naginėmis, kruopščiai apmuturiuotomis autais ir autraiščiais. Ar bepamatys jis šią gimtinę dar kada nors?

Nelaukdamas, kol prie jo prieis sotnikas, Jonas griebia maišą, kurį dar vakar surinko mama ir sesės, ir pats įšoka į vežėčias. Paskutinis žingsnis nuo Pasvalio molio į purviną vežimą nulems visą jo tolesnį gyvenimą. Į nežinią...

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS