Nors veiksmą apgyvendinau ne senelio gimtinėje, o Gegabrasčio kaime, tai padaryta neatsitiktinai. Gegabrastis – realus rusų sentikių kaimas Pasvalio rajone, kur caro valdžia tremdavo rusus, kad jie vykdytų imperijos pakraščių rusifikaciją. Man reikėjo, kad būsimas šauktinis Jonas bent kiek mokėtų rusiškai, tad kaimynystė su sentikių vaikais tam puikiai tiko. Ši situacija man gerai pažįstama – pats augau netoli Lebeniškių, panašaus rusiško kaimo Biržų rajone. Ten iki šiol stovi šv. Nikandro cerkvė, į atlaidus vis dar atvažiuoja popas, o žemė saugo čia gyvenusių protėvių atminimą.

Mano senelis Jonas iš tiesų tarnavo caro laivyne. Penkiolika metų jis praleido jūrose: plaukiojo su admirolu Vladivostoke, Port Arture, išmaišė Indokiniją, Japoniją, buvo sužeistas susidūrime su piratais. Jo nuotykių užtektų kelioms knygoms. Deja, senelio gyvo sutikti neteko – jis mirė 1945-ųjų gegužės 7-ąją. Apie jo žygius man pasakojo tėtis, kurio, deja, taip pat jau nebėra. Pasitelkęs tėvo pasakojimus, istorinius faktus ir dalelę fantazijos, sukūriau istorinį, vietomis beveik dokumentinį pasakojimą. Tai bandymas atgaivinti tai, kas buvo ar galėjo būti tikrajame senelio gyvenime.

Šią knygą ketinau pradėti apie 2005-uosius – netrukus po to, kai 2001-ais gimė apsakymas „Dviratis“, naminio alaus recepto aprašymas ar autobiografiniai pamąstymai. Tuomet jau buvau sudaręs knygos planą, apgalvojęs siužetą, bet vis pritrūkdavo laiko, įkvėpimo, o gal tiesiog apimdavo kūrybinis tingulys. Vis sakydavau sau: „Parašysiu išėjęs į pensiją“. Tačiau visus tuos dvidešimt metų mintyse dėliojau Jono nuotykius. Pagaliau atėjo laikas rašyti.

Tikėtina, kad romanas „Likimas“ turės ir antrą dalį, o pirmoji jau paruošta. Joje – 70 skyrių, beveik 70 000 žodžių ir apie 390 puslapių. Pirmoji romano „Likimas“ dalis apima 1886–1901 metus: tai beveik penkiolika mano senelio ir knygos herojaus gyvenimo metų Rusijos imperijoje – plaukiojimas trijuose vandenynuose, trys aplankyti kontinentai, įvairios salos ir valstybės.

Antrajai daliai jau yra apgalvota siužetinė linija ir numatyta būsima apimtis, tačiau ji dar tik planuose – jos rašymas priešakyje.

Kadangi tikros senelio nuotraukos iš tų laikų neišliko, pasitelkiau technologijas, kad atkurčiau jo literatūrinio atspindžio – Jono Tamašausko – atvaizdą: tokį, kokį jį įsivaizduoju iš tėvo pasakojimų.