Šis tas apie gimstantį pasakojimą. Tikiuosi, kad šie puslapiai ilgainiui suguls į knygą. Istorija paremta mano senelio Jono Liukpetrio gyvenimu. Jis gimė Pasvalio krašte, netoli Kriklinių ir Pumpėnų, tais pačiais metais kaip ir mano knygos herojus. Nors veiksmą apgyvendinau ne senelio gimtinėje, o Gegabrasčio kaime, tai padaryta neatsitiktinai. Gegabrastis – realus rusų sentikių kaimas Pasvalio rajone, kur caro valdžia tremdavo rusus vykdyti imperijos pakraščių rusifikacijos. Man reikėjo, kad būsimas šauktinis Jonas bent kiek mokėtų rusiškai, tad kaimynystė su sentikių vaikais tam puikiai tiko. Ši situacija man gerai pažįstama – pats augau netoli Lebeniškių, panašaus rusiško kaimo Biržų rajone. Ten iki šiol stovi šv. Nikandro cerkvė, į atlaidus vis dar atvažiuoja popas, o žemė saugo čia gyvenusių protėvių atminimą. Mano senelis Jonas iš tiesų tarnavo caro laivyne. Penkiolika metų jis praleido jūrose: plaukiojo su admirolu Vladivostoke, Port Arture, išmaišė Indokiniją, buvo sužeistas susidūrimuose su piratais. Jo nuotykių užtektų kelioms knygoms. Deja, senelio gyvo sutikti neteko – jis mirė 1945-ųjų gegužės 7-ąją. Apie jo žygius man pasakojo tėtis, kurio, deja, taip pat jau nebėra. Pasitelkęs tėvo pasakojimus, istorinius faktus ir dalelę fantazijos, bandau sukurti istorinį, vietomis beveik dokumentinį pasakojimą. Tai bandymas atgaivinti tai, kas buvo ar galėjo būti tikrajame senelio gyvenime. Šią knygą ketinau pradėti dar 2005-aisiais, kai gimė apsakymas „Dviratis“. Tuomet buvau sudaręs planą, apgalvojęs siužetą, bet vis pritrūkdavo laiko, įkvėpimo, o gal tiesiog apimdavo kūrybinis tingulys. Vis sakydavau sau: „Parašysiu išėjęs į pensiją“. Tačiau visus tuos dvidešimt metų mintyse dėliojau Jono nuotykius. Matyt, pagaliau atėjo laikas tam ledui pajudėti. Rašysiu tiek, kiek leis jėgos ir įkvėpimas.