Dviratis

Dviratis

Tomukas jau visas vyras. Prieš porą mėnesių basakojui  Vysmantų jaunėliui suėjo septyneri. Lyg ir nedaug atrodytų, bet gyvenimas jau toks, permainos nori nenori paliečia kiekvieną, net Tomuką. Septyneri – tai laikas kada tenka žengti pirmą savarankišką žingsnį, pradėti lankyti mokyklą.

Nuo pat ryto tėtis mieste. Nesvarbu kad šiandien gegužės šeštadienis ir pagal nustatytą tvarką šiandien darbo diena. Pas mus darbų netrūksta, išeiginė būna tik sekmadienį ir tai ne kiekvieną. Tačiau ši diena ir Tomukui ir jo namiškiams ypatinga. Tėtis išvažiavo Tomukui pirkti dviračio.

Anoks čia nuotykis pasakysite. Tačiau tais laikais ne kiekvienas vaikas turėjo dviratį, o apie tai, kad tas dviratis būtų naujas, kvepiantis dažais ir ką tik iš fabriko galėjai tik pasvajoti. Tačiau ta dydi diena yra šiandien.

Tomukas paėmęs tėčio dviratį jau važiuodavo. Buvo pramokęs minti pėdalus perkišęs koją po skersiniu ir apie tai bylojo nubraižytos bei tepaluotos grandinės pėdsakais nuženklintos blauzdos. Tėčio senas dviratis buvo be grandinės apsaugos, o ir pati grandinė, kad ilgiau tarnautų ir netarškėtų minant pėdalus, buvo sutepta degutu; tepalu, kuriuo kalvis Juozapas tepdavo arklinių ratų ašis ir stebules. Iš ko tas tepalas buvo gaminamas gal net pats Juozapas nežinojo, bet smirdėjo kaip reikiant. Tėtis sėsdamas ant dviračio kelnių apačią susegdavo segtuku, tad nesusitepdavo. Tomukui tos gudrybės visiškai nerūpėjo, lėkdavo laukų keliukais ar net per balas, kad net purvai tyško iki pat ausų.

Tačiau šiandien viskas pasikeis. Tomukas turės savo dviratį. Naują, kvepianti dažais ir net su grandinės apsauga ir skambučiu ant rankenos.

Nuo pat ankstaus ryto Tomuko akys įsmeigtos link kaimynų vienkiemio pro kurį vingiuoja kaimo keliukas link plento. Juo du kartus per dieną, keldamas debesis dulkių pralekia autobusas, vežantis žmones iš vieno miesto į kitą. Juo Tomuko tėtis anksti ryte išvyko į miestą.

Dviratis, nuosavas dviratis, kaip bus smagu. Mintyse Tomukas jau įsivaizdavo lekias kaip vėjas keliuku ant juodo, spindinčio nikeliuotais ratlankiais nuosavo dviračio. Įsivaizdavo kaip į jį su pavydu žiūrės kaimynų Agnė ar net iš mokslų mieste sekmadieniais grįžtantis pas savo tėvus dičkis Kulikauskų Julius.

Džiaugsmą temdė tik viena mintis. Dviratis perkamas tam kad Tomukas turėtų kuo važiuoti į mokyklą. Vien tai kad reikės anksti keltis, dėtis ant pečių kuprinę ir kas rytą važiuoti 3 kilometrus į gretimame kaime esančią mokyklą neramino, truputi baugino ir atrodė kad viskas apsivers aukštyn kojomis.  Bet tai bus tik poryt. Rytoj visą dieną galės džiaugtis savo naująja transporto priemone. Mama sake kad tėtis grįš dar negreit, autobusas grįžta iš miesto tik po pietų. Tomukas lyg norėdamas pagreitinti laiko tėkmę kas pusvalandį bėgioja į svetainę kur ant sienos kabo didelis, su švytuokle, sieninis laikrodis. Kiek gi dar liko laiko iki to išsvajoto „po pietų“.

Mama užkabinusi ant tėčio dviračio kibirą pėstute patraukia į pagriovį kur ganosi žalmargė. Tomukas lieka namie ir toliau su nerimu žvelgia į pro kaimynų sodybą vingiuojantį lauko keliuką bei į svetainėje linguojančią sieninio laikrodžio švytuoklę. Laikrodis gal neteisingai rodo ir tas „po pietų“ jau senei turėjo ateiti.

Nuo kaimo, kuriame yra mokykla, parduotuvė ir ūkio kontora pasirodo dulkių debesis ir jaunėlis  pastebi atvažiuojančią mašiną. Tai kaimynas Jonas grįžta namo pietų, pagalvojo Tomukas. Tai jau tas „po pietų“ kaip ir visai šalia. Vėl Tomuko akys krypsta link lauko keliuko, kuriuo į autobuso stotelę ryta išėjo tėtis. Kada gi pagaliau...

Staiga dulkių debesis stabteli šalia sodybos keliuko ir iš debesies dulkių pasigirsta aštrus pyptelėjimas. Iš kaimyno Jono vairuojamo automobilio kabinos išlipa tėtis ir lipa į krovininio automobilio kėbulą. Ir kas gi tai... tėtis iškelia ir pastato ant žemės medinę dėžę pro kurios plyšius saulėje blykčioja nikeliuotos metalinės detalės. Jaudulys pakerta Tomuko kojas ir jis beskubėdamas nusirita laipteliais žemyn. Skauda, ech nesvarbu, sugis nubrozdintas kelis, nesvarbu tie keli kraujo lažai ant kojos. Ne laikas ašaroms ir dejonei. Dviratis.. ir visai ne iš ten kur laukė. Tėtis grįžo namo su kaimynu Jonu, o ne parvažiavo autobusu kaip kad tikėjosi ir laukė Tomukas. Nesvarbu... Svarbu tik kad tėtis grižo su dviračiu.

Tėtis paima medinę dėže ir pasikišęs po pažastimi neša namo. Dviratis, mano dviratis, spygauja Tomukas ir vis žvilgčioja pro dėžės plyšius stengdamasis pamatyti koks gi jis.

Nuo pagriovio, pagirdžiusi žalmargę grįžta mama. Džiaugsmingo šurmulio pilni namai. Net Rainis atsargiai prisiartina prie dėžės ir apuosto. Medžio ir dažyto metalo kvapas nesudomina katino ir jis abejingai pasitraukia į pavėsį pogulio. Tėtis nusiplauna rankas ir veidą, sėdasi prie stalo ir laukia ką mama išburs virtuvėje prie puodų. Tomukui nerupi kvapai, sklindantys iš virtuvės. Žvilgsnis prikaustytas prie medinės dėžės, kojos nenustygsta vietoje. Kada gi pagaliau tėtis pavalgys ir eis išpakuoti pirkinio.

Atrodo laikas sustojo vietoje. Šaukštas tėčio rankose lėtai juda nuo lėkštės link lūpų ir atrodo kad tai nesibaigs niekada. Tėtis pasakoja kaip sutiko Joną, važiavusi su reikalais į miestą ir tas sutikęs parvežti jį su pirkiniu namo. Dviratis... Kada gi pagaliau, nesustygsta vietoje Tomukas.

Pagaliau tėtis pakyla nuo stalo ir pasiėmęs įrankius pradeda ardyti medinę dėžę. Dviratis joje pasirodo jau surinktas, tik dviračio rankenos kažkaip keistai susuktos į šoną, o pats dviratis apsuktas riebaluotu popieriumi. Tėtis neskubėdamas surenka dėžės medines detales ir pradeda nuvynioti riebaluotą apsauginį popierių nuo dviračio. Mėlynas, ne juodas, nužvelgia spalvotą dviračio rėmą Tomukas. Visiškai nebesvarbu kad svajonėse dviratis buvo juodas. Tegu, bus gerai ir mėlynas, gal net gražiau, kirba galvoje mintis. Nikeliu spindi  ratlankiai, rėmo šone puikuojasi užrašas „Ereliukas“. Dviratis kiek mažesnis nei tėčio, pastebi Tomukas. Bet ant rankenos toks pat skambutis kaip ant tėčio dviračio ir už sėdynės yra bagažinė su standžia spyruokle. Ant užpakalinio sparno raudona lempelė, visai kaip ant tėčio dviračio, nenustygsta vietoje jaunėlis. Ranka tiesiasi link skambučio ir pasigirsta magiškas dzin dzilin dzin, tėtis šypsosi ir prašo lukterti kol dviratį suvaržys ir pripūs padangas.

Pagaliau „Ereliukas“ tampa panašus į dviratį; rankenos pastatytos į padėtį kaip priklauso tikram dviračiui, padangos pripūstos, sėdynės aukštis sureguliuotas. Tėtis skuduru valo tepalo likučius nuo rankų ir paduoda skudurą Tomukui. Žvelgdamas į sūnų ir šypsodamasis taria:

 

-Dabar dviratis tavo, tačiau turi jį prižiūrėti ir valyti dulkes. O kad jos neliptų prie tepaluotų dalių turi dviratį kruopščiai nuvalyti.

Tėtis atkerpa dvi ilgas senos dviračio kameros juosteles ir sutepa juostelių galus gumos klijais. Lukteri kol apdžius klijai. Vieną juostą sudėjo sprindžio dydžio žiedu ant priekinio rato ašies, antrą žiedą suklijavo ant galinio rato ašies. Pamatęs kad Tomukas nesupranta kam to reikia, tėtis paaiškino:

-Matai, dviračio ratų ašis nuvalyti nėra lengva, stipinai vienas šalia kito, tai uždedu gumos juosteles. Ašys suksis, o guma valys ašis. Žiūrėk kad dviratis visada būtu švarus. Mašinų čia nedaug, bet visada žiūrėk kur važiuoji keliu ir laikykis dešinės.

Lyg ir nedaug eismo taisyklių tais laikais buvo. Kaime buvo tik dvi mažinos ir dviratis  buvo labai svarbus visų mūsų gyvenime. Taip Vysmanų Tomukas tapo eismo dalyviu.


LY5V QSL

Solar Data

Last Activity


HRD Log