Biržietis

Esu biržietis. Gimiau Biržų miesto gimdymo namuose prieš daugiau kaip šešias dešimtis metų. Mano kūrėjai, Ona ir Andrius, davė man Valentino vardą, nors pasaulį išvydau praėjus visam mėnesiui po šio vardo dienos. Taigi esu Žuvis, gimęs šaltą ir sniegingą pavasarį.

Tėvas pasakojo, kad sniego tąkart buvę iki pečių. Kadangi jis nebuvo aukštaūgis, galiu suprasti, kad pusantro metro pusnys tikrai stūksojo. Tėvai tuo metu gyveno Laužų kaimo vienkiemyje. Kad pasiektų ligoninę, mama dar gerokai prieš gimdymą autobusu išvažiavo pas seserį į Biržus ir ten laukė šeimos pagausėjimo.

Ir štai kovo viduryje Onos ir Andriaus šeimoje atsiradau aš – Valentinas. Mažas, bejėgis, verkiantis piplys. Bet apie viską – nuo pradžių...

Vaikystė kaime

Gimiau Onos ir Andriaus šeimoje, trečiaisiais jų santuokos metais. Mama ir tėtis susituokė 1960 metų vasarį, o aš pasaulį išvydau 1962-ųjų kovą. Buvau pirmagimis ir gana ilgai lauktas vaikas.

Davė man Valentino vardą, dėl kurio iki šiol nežinau – džiaugtis ar verkti. Po 1990 metų, atgimus nepriklausomai Lietuvos valstybei ir baidantis raudonos komunizmo šmėklos, mes su visomis ausimis nuskendome į pigų vakarietišką kičą. Pradėtas garbinti Šv. Valentinas, visokios ten širdelės ant skruostų man, esančiam seno kirpimo, nelabai patiko. Todėl su malonumu priėmiau tai, kad draugai ir giminės mane vadina tiesiog Valiumi.

Kaip ir visi kaimo vaikai, augau nelepintas didmiesčio privalumų. Murzinas bėgiojau po kiemą, buvau labai judrus, žingeidus ir išdykęs. Kadangi pirmaisiais gyvenimo metais tėvai nepasirūpino broliuku ar sesute, teko augti vienam.

Mamai ir tėčiui mane auginti padėjo močiutė – Aleksandra Mikėnienė. Ji buvo mamos teta, pasikvietusi ją, tada dar netekėjusią merginą, gyventi pas save po vyro Augusto mirties. Vaikų jie neturėjo, tad mano mama Ona prižiūrėjo tetą ir lengvino jos senatvės dalią. Kadangi mama, atėjusi gyventi pas Mikėnus, tapo lyg ir jų „augintine“, Aleksandra Mikėnienė mūsų šeimos atmintyje visada liks kaip baba Mikėnienė.

Baba mirė 1965 metų spalį, kai buvau vos trejų su puse metų pilietis. Tačiau kai kas atmintyje įstrigo visam gyvenimui. Prisimenu babos flanelinę skarelę – tamsiai mėlyną, su baltais karklo „kačiukais“. Prisimenu, kaip atsisėdęs jai ant kelių ir sūpuodamasis galva daužydavau krūtinę. Buvau išdykęs vaikis.

Taip pat prisimenu, kaip trečiojo gimtadienio proga kaimynas Juozapas padovanojo mažą lankelį ir iš šiaudelių pintą vaikišką kepuraitę su snapeliu, vadinamą kozirka. Prisimenu ir tai, kaip į Mikėnų namus buvo įvesta elektra. Baba iš pradžių prašė tik mažos lemputės, tačiau labai apsidžiaugė šiuo stebuklu ir visiškai neprieštaravo, kai jos gyvenamoje seklyčioje atsirado kelių šakų sietynas.

Prisimenu tėtį, dirbusį su traktoriumi. Kartą, pamatęs jį grįžtantį namo, iš džiaugsmo bėgau, nukritau nuo metalinės lovos ir prasiskėliau kaktą. Kitas randas liko, kai baba susirgo. Tėvas pakvietė gydytoją ir, belaukdamas greitosios, pasiėmė keptuvę su mamos pašildytomis bulvėmis. Jam tarškinant puodais ir einant pro duris, aš, būdamas labai smalsus, nutariau sužinoti, kas ten triukšmauja. Bėgdamas kaktomuša atsitrenkiau smilkiniu tiesiai į tėvo nešamą keptuvę. Klyksmas, išgąstis, kraujas ir į kiemą įvažiuojanti greitoji pagalba... Šio įvykio prisiminimui dešiniajame smilkinyje visam gyvenimui liko suodžių tatuiruotė.

Atmintyje išliko ir girtas Lebeniškių kolūkio pirmininkas Starodubcevas su alaus stikline rankose. Taip pat – mane, trimetį chuliganą, su kočėlu rankoje besivejantis kolūkio buhalteris Baginskas. Mat jis buvo vienaakis, o aš per savo žioplumą jį garsiai pavadinau Ubaginsku. Prisimenu ir kaimyno Juozapo kvailus pokštus bei jo prišlapintus miltus priemenėje.

Pirštas duryse ir pirmosios pamokos

Tų trimečio piliečio prisiminimų tiek ir teliko. Baba mirė, tačiau mano atmintyje šis liūdnas faktas kažkaip neužsifiksavo. Prisiminimų spraga tęsėsi iki pat 1966-ųjų rugpjūčio, kai su kaimyno Jono moskvičiuku važiavome atsivežti broliuko iš Biržų ligoninės.

Galbūt pats brolio atėjimas į šį pasaulį ir nebūtų taip įstrigęs, jei ne viena skaudi detalė. Išlipdamas iš „kremliuko“, ranka nusitvėriau už durų arkos ramsčio tarp priekinių ir galinių durų. Tėvas, išlipęs iš mašinos ir apimtas didžiulio džiaugsmo, kad dar vienas sūnus keliaus į Laužus, gana smagiai užsimojo ir – kaip traktoriuje – tėškė duris. Jis visiškai nesusimąstė, kad mano landūs piršteliai vis dar laikėsi įsikibę. Taip pirmoji brolio kelionė namo liko ilgam įamžinta mano kairės rankos pirštuose. Tai buvo vėlgi karti gyvenimiška pamoka „nekišti nagų, kur šuo uodegos nekiša“.

Vis dėlto ši patirtis manęs neišmokė – panašių skaudžių pamokų mano gyvenime buvo dar daugybė. Tiesa, į minkštąją su diržu nuo tėvo esu gavęs tik vienintelį kartą. Broliui dar esant pirmamečiui (kai stovėdamas laisvai tilpdavo po stalu), mudu nutarėme padeginti degtukų. Man tada buvo šešeri. Mamai išėjus per pietus melžti karvės, mes ir pradėjome eksperimentus. Išbandėme, kaip dega po vieną, po kelis ar net visa dėžutė. Žodžiu, sudeginome viską, ką radome, o radome daug. Po stalu liko vien suanglėję degtukai – tikras atsitiktinumas, kad nepadegėme namų. Vakare iš darbo grįžęs tėvas šį įvykį įamžino diržu mano minkštojoje.

Tėvo pamokos ir medinis plaktukas

Tėvas buvo labai nagingas ir darbštus žmogus. Mokėjo ir sulūžusį daiktą sutaisyti, ir naują sukonstruoti. Nuo pat mažens bandžiau jį kopijuoti ir aš. Kartą tėvas kalė suolą, pasidėjo plaktuką ir nuėjo kažko atsinešti. Aš, pasičiupęs įrankį ir vinių, pataikydamas sau per pirštus ir kantriai kęsdamas skausmą, suvariau visą vinių dėžutės turinį tiesiai į virtuvės grindis.

Tėvui neliko nieko kito, kaip tik uždrausti man imti jo plaktuką. Tačiau kūrybiškas inžinerinis sprendimas buvo rastas: jis išdrožė medinį plaktuką specialiai man ir atnešė į virtuvę didelį pašarinį runkelį. Tėvui matyt nekilo mintis uždrausti man apskritai kalti, bet nudaužytų pirštų, subjaurotų virtuvės grindų ir sulankstytų vinių jam buvo gaila. Medinis plaktukas pirštų jau nežalojo, grindys likdavo sveikos, o tiesias vinis iš buroko išsitraukti buvo vienas juokas. Telikdavę tik kruopščiai patikrinti, ar neliko metalo, prieš atiduodant runkelį gyvuliams.

"Bitute pilkoji" ir dešimtdieniai mokslai

Kadangi augau vienkiemyje, vaikų bendraamžių sutikti teko mažai. Viskas, ką išmokdavau, būdavo nukopijuota iš suaugusiųjų – net keiktis mokėjau kaip tikras vyras. Daugiau vaikų pamatydavau tik per Naujųjų metų karnavalus ir dovanėlių šventes. Lebeniškiuose, senuose Baltrėnų namuose, išvežus šeimininkus į Sibirą, buvo įkurti kultūros namai. Vaikų karnavalai vykdavo arba juose, arba netoliese esančioje mokykloje.

Nežinau, kiek man tada buvo metų – ketveri ar penkeri, bet belaukiant Kalėdų Senelio gerokai vyresnės mokinukės išsivedė mus, pyplius, šokti „Bitutės pilkosios“. Ten reikėjo kažkaip įmantriai sukryžiuoti rankas ir dvigubu žingsniu, keičiant koją, judėti poromis ratu. Man niekaip nesisekė. Klydau, nespėjau paskui gerokai vikresnę partnerę, knapsėjau apmautas nepatogiais, šiltais batais. Galop, apimtas visiškos nevilties, garsiai per visą salę rėžiau: „Joptvaimat, man neišeina!..“ Salė tiesiog išlūžo iš juoko, mama iš gėdos nukaito kaip aguona, o šokti aš taip ir neišmokau iki šių dienų.

Nerūpestinga ikimokyklinė vaikystė baigėsi, tačiau buvo linksma. Atsiradus broliuku, jau turėjau su kuo pasimušti, ką apkulti ar kam šunybę iškrėsti. Mušdavomės dažnai – dėl geresnio žaislo ar tiesiog dėl niekniekių. Bet, užbėgdamas istorijai už akių, pasakysiu: muštynės baigėsi tą dieną, kai brolis paūgėjęs pirmą kartą mane rimtai primušė. Nuo to laiko taika buvo garantuota. Daugiau nesimušėm niekada.

Prasidėjo mokslai. Paruošiamoji klasė, dešimt dienų „nulinuko“ studijų... Kadangi Liukpetrių pirmagimis ūgtelėjo ir jau pats vienas ant „Ereliuko“ mindavo į tuos dešimtdienius mokslus, kaimynai sustabdę klausdavo, ar noriu eiti į mokyklą. Rimtu, susirūpinusiu veidu atsakydavau, kad tas dešimt dienų kaip nors jau atvargsiu.

Tas „dešimt dienų“ mano gyvenime virto trimis metais Lebeniškių pradinėje mokykloje, aštuoneriais metais Vabalninko vidurinėje, ketveriais metais Vilniaus pedagoginiame institute, dvejais metais Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute ir pusmetiniais naftos terminalų valdymo dispečerių mokymais. Ir manau, kad tai dar ne pabaiga. Popierių kalnai, knygos, studijos ir egzaminai tapo nuolatiniais mano gyvenimo palydovais. Tik skaičiavimo pagaliukus ir mokytojo Žižmario mokytą piešti gandrą ilgainiui pakeitė galingi kompiuteriai, internetas, skaitmeniniai fotoaparatai ir dar velniai žino kas. Bet apie viską – iš eilės.

Pirmas dvejetas ir paslaptingosios "panos"

Pirmoje klasėje mokslai sekėsi puikiai. Ją baigiau su pagyrimu, trimestruose ir metiniame pažymių knygelėje puikavosi vieni penketai. Gaila, kad tai buvo tik pirmoje klasėje. Jau antroje gavau savo pirmąjį dvejetą. Mokytoja Bronė jį parašė už tai, kad padariau daugybę gramatinių klaidų. Baisiai išsigandau. Nutaręs, kad bus geriausia tą sąsiuvinį paslėpti, taip ir padariau – įkišau jį į namo pamate esančią ventiliacinę angą.

Tačiau yla iš maišo išlindo labai greitai. Jau kitą dieną mano mokytoja Bronė, kuri buvo mamos pusbrolio Vytauto žmona, sutikusi mamą parduotuvėje, pranešė apie mano „pasiekimą“. Buvau gėdingai pagautas ir priverstas ištraukti sąsiuvinį iš slėptuvės. Antrąją klasę baigiau jau su vienu ar dviem ketvertais.

Tiesa, ilgai negalėjau atleisti mokytojai, kad klasėje mane pasodino su mergaite. Mano suolo draugė buvo vardu Lidija. Kad ir kaip nesmagu atrodė sėdėti su mergaite, rytais į mokyklą ateidavau anksčiau ir eidavau jos pasitikti. Ne, tai nebuvo pirmoji meilė, tačiau tikrai supratau, kad bendrauti su mergaite yra visai kas kita nei apsikumščiuoti su broliu ar kaimynu Juriku. Trečioje klasėje jau sėdėjau su nauju suolo draugu – Sauliumi. Lebeniškių pradinę mokyklą baigiau be trejetų, tačiau toli gražu ne vien penketais.

Jau ūgtelėjęs, dešimties metų pilietis, išvykau mokytis į Vabalninką. Ten vienuoliktoje klasėje mokėsi mano pusseserė Vida. Kadangi ji jau buvo abiturientė, leisdavo sau kreiptis į klasės drauges: „Ei, panos, einam ten ar ten...“ Man tai atrodė be galo keista. Taip mano leksikone atsirado žodis „panos“, kurio nei praktinės reikšmės, nei konteksto aš tada dar nesupratau. Viena buvo aišku – „panos“ egzistuoja ir tai yra kažkas rimčiau nei muštis su į mokyklą dar neinančiu broliu.

Šortų revoliucija kaime

Matyt, kiekvienam būsimam vyrui ateina laikas, kai prasideda pirmoji brendimo fazė ir pradeda dominti moterys. Kiek teko pastebėti, tos pirmosios dėmesį patraukiančios panelės būna gerokai vyresnės. Mano pirmoji simpatija (neišdrįstu to vadinti meile, nes apie kokį nors abipusį ryšį negalėjo būti nei kalbos) buvo Laužų kaime gyvenanti kokių dvidešimties metų Stefa.

Kuo ji mane, dešimtmetį, taip sužavėjo ir patraukė? Ji pirmoji mūsų kaime 1972 metais užsimovė šortus. Apie ją ir jos pusnuoges kojas kalbėjo visi aplinkiniai kaimai. Apie tikrus ir pramanytus jos nuotykius plepėjo ne tik kaimo moterys – seilę varvino ir diedai. Nematytas dalykas – parodyti nuogas kojas aukščiau kelių! Nesvarbu, kad tie šortai buvo vos ne iki kelių, panašūs į šiandieninių futbolininkų kelnes. Štai tokią moterį savo mintyse pradėjau tapatinti su patinkančios moters įvaizdžiu.

Prabėgus kelioms dešimtims metų nuo tų pirmųjų simpatijos apraiškų, negaliu prisiminti nė vieno Stefos veido bruožo, nepamenu jos balso, nepažinčiau sutikęs gatvėje. Tačiau akyse iki šiol stovi įdegusios, glotnios ir gundančiai nuogos subrendusios dvidešimtmetės merginos kojos. Ech... Ko gero, pusseserė Vida nujautė šią mano „slaptą meilę“, nes apie Stefą aš jos daug klausinėdavau.

Laikas bėgo, Vida baigė mokyklą, o aš ritausi iš klasės į klasę. Mokslai sekėsi vidutiniškai. Aštuonmetės mokyklos baigimo atestate jau puikavosi ir vienas trejetas. Tai buvo vis ta pati nelemta „pirmojo dvejeto“ disciplina – lietuvių kalba ir gramatika. Ši nelaimė mane, fiziką, persekioja visą gyvenimą.

Baigus devintąją klasę, prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Jis buvo susijęs su naujais patyrimais, nuotykiais, pirmąja tikra meile ir pirmuoju bučiniu – su pasiruošimu kokybiniam gyvenimo šuoliui ir savarankiškai ateičiai.