Rimo Zakarevičiaus,  LY2X straipsnis apie Aleksandrą Bendoraitį, CP8AL, PW8AL, išspausdintas  1999 m. LRSF leidinyje "Radijo sportas Lietuvoje" Nr. 24.

                       A.a. Aleksandras Bendoraitis  CP8AL

       Net nesitiki, kad jau nebeišgirsime jo balso...  Padre Aleksandras Bendoraitis mirė 1998 m. lapkričio 22 d. savo namuose, mažame Guyaramerin miestelyje tolimojoje Bolivijoje, Amazonės džiunglėse. Šiais metais Padre Aleksandrui Bendoraičiui būtų sukakę 80 metų. Jis dar tebebuvo kupinas ateities planų, bet jo širdis jau nepakeliamai pavargo nuo įtempto darbo...                              Tik prieš kelias savaites iki jo mirties dar girdėjau jo balsą per radiją. Jis per daug nesiskundė sveikata, sakė, kad dar dirba, kasdien priima po kelias dešimtis ligonių, klausinėjo apie Lietuvą...                                                                                                             Tai buvo tikrai nepaprasto intelekto, didžiulės erudicijos žmogus, puikus gydytojas, dvasingas kunigas, misionierius, menininkas (be kitų mokslų jis studijavo ir Sorbonos Dailės akademijoje), puikiai mokėjo daug kalbų: anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, portugalų, lietuvių, lotynų, graikų, hebrajų, taip pat ir Amazonės džiunglių indėnų kalbas.                                                                                          A. Bendoraitis gimė 1919 metais Betygaloje, netoli Kauno, senoje dvarininkų šeimoje, kurios herbe buvo įrašyta "Caritas et amor" (Meilė ir globa). Iš tėviškės į Paryžių jis išvyko būdamas šešerių metų. Ten jis gavo puikų išsilavinimą. Rusams okupavus Lietuvą 1940 metais jo tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą ir iki šiol apie jų likimą nieko nežinoma. A.Bendoraitis išliko gyvas tik todėl, kad tuo metu buvo Prancūzijoje.                                                                                                                                                                     Šeimos tragedija, nusiaubta tėviškė ir dramatiškas Lietuvos likimas lėmė tolesnį A. Bendoraičio gyvenimą - jis tapo misionieriumi. 1945 m. jis sėkmingai baigė Sorbonos universiteto medicinos fakultetą. Buvo nusiųstas į Gaboną (Afrika). Ten artimai susidraugavo su vienu iš didžiųjų pasaulio žmonių - misionieriumi Albertu Šveiceriu (A.Schweitzer). Jo pavyzdžio paskatintas ir baigęs Paryžiuje teologijos ir filosofijos fakultetą, A. Bendoraitis po 15 gydytojavimo metų buvo įšventintas katalikų kunigu (1960 m.).                     Nuo 1961 m. A. Bendoraitis gyveno Pietų Amerikoje, Amazonės džiunglėse. Civilizacija į tuos kraštus atnešė naujas ligas. Tuberkuliozė, cholera, maliarija ir daugybė kitų tropinių ligų - tai buvo kasdieninis darbas.                                                                      A. Bendoraitis įkūrė plaukiojančią ligoninę laive, pavadintame "Lituania".  Tūkstančiai kilometrų buvo nuplaukta Mamorės upe, kitomis Amazonės baseino upėmis. Tokių laivų buvo keturi, jie skendo ir degė, buvo ir daugybė kitokių sunkumų. Norėdamas kuo daugiau padėti indėnams, Padre Aleksandras išmoko valdyti lėktuvą, gavo piloto teises.                                                                         A. Bendoraitis  ėmėsi statyti 140 lovų gana modernią ligoninę Guara - Mirim miestelyje Brazilijoje. Statyba buvo baigta 1973 m. Ketvirtį amžiaus Padre Aleksandras dirbo Brazilijoje. Šalies vyriausybė aukštai įvertino jo darbą. suteikė pilietybę, išrinko Brazilijos akademijos nariu, įteikė daug aukštų apdovanojimų.                                                                                                                                   Nuo 1985 m. Padre Aleksandras Bendoraitis persikelia į Boliviją, kur toliau tęsia savo misionierišką veiklą. Ten irgi pradeda statyti ligoninę, skirtą motinai ir vaikui - "Centro MateranoInfantil". Ir Bolivijos vyriausybė aukštai įvertino A. Bendoraičio darbą. Už didelės epidemijos sustabdymą Padre Aleksandrui buvo suteiktas aukštas karinis laipsnis ir pilietybė, jam asmeniškai dėkojo Bolivijos prezidentas.                                                                                                                                                                                    Pietų Amerikos laikraštis "Brazila Catoliko" Padre A. Bendoraičiovardą mini šalia žymiausių pasaulio misionierių: M. Kolbės, A. Šveicerio, M. Gandžio, Motinos Teresės, M.L. Kingo ir kt.                                                                                                                  Noriu pasakyti keletą žodžių apie Padre A. Bendoraitį kaip apie aistringą trumpabangininką. Brazilijoje jis turėjo šaukinį PW8AL, o Bolivijoje - CP8AL. Mėgėjišką radijo ryšį jis naudojo pačiam kilniausiam tikslui - žmonių gyvybėms gelbėti. Beveik kiekvieną dieną jis kalbėdavo per mėgėjišką radijo stotį su savo draugais ir rėmėjais. Tie pokalbiai dažniausiai būdavo labai dalykiški: kur ir kaip gauti reikiamų vaistų, medikamentų, kaip kuo greičiau organizuoti pagalbą. Jis pats neužsiėmė aparatūros konstravimu, nes paprasčiausiai neturėjo tam nei laiko, nei sąlygų. Bet galiu pasakyti, kad jis gerai išmanė ir techniškąsias radijo ryšio puses, buvo geras operatorius. Savo namuose turėjo puikią radijo stotį, o kitą radijo stotį su aukštai iškelta kryptine antena buvo įsirengęs ligoninėje.                                                                                                                                                                                                  Padre Aleksandras labai domėjosi Lietuva, norėjo sugrįžti į jau laisvą, nepriklausomą Tėvynę. Liūdėdami lenkiame galvas pagerbdami jo šviesų atminimą              

           Rimas Zakarevičius  LY2NX    ex CP8 / LY2NX

                   Pažintis su Padre Aleksandru, CP8AL

                    Jurgis  LY2CY

          Vieną 1979 m. vasaros naktį dirbant 20 m diapazone, kai girdėjosi vien Pietų Amerikos stotys buvau nustebintas išgirdęs kvietimą ryšiui lietuviškai. Taip susipažinau su Aleksandru, CP8AL. Ryšio metu jis pasakė, kad jau daug metų gyvena Pietų Amerikoje, yra gydytojas ir misionierius. Apsikeitėme adresais ir toliau pažintis tęsėsi susirašinėjant. Aleksandras laiškuose man pasakodavo apie savo veiklą, atsiųsdavo nuotraukų bei atvirukų. Viename laiške buvo įdėta kopija ataskaitos, kiek dantų ištraukta, apendicito ir kitokių operacijų atlikta ir kiek ligonių priimta vieno "LITUANIA" laivo reiso metu keliaujant per indėnų kaimus vienu iš Amazonės intakų. O aš jam siunčiau  nuotraukų albumus apie Lietuvą, Vilnių, vėliau atgimimo laiku atsiradusius katalikiškus ir sąjūdžio leidinius, pasakojau apie gyvenimą Lietuvoje. Čia yra keletas jo atsiųstų nuotraukų.