Pamąstymai...
Nelabai mėgstu veltis į diskusijas klausimais, kurie man atrodo aiškūs, bet vieną kartą pasiryžau... Laikas eina į vieną pusę, laiko mašina, kuri leistų jį pasukti atgal, vis neišrandama, vienas po kito išeinam, kaip čia kažkas pasiūlė vadinti, į "amžinojo praėjimo šalį"... Atrodo, kad ne visi viską žino ar nori žinoti, nauji laikai - nauji atskaitos taškai, nauji vertinimai... Bet istorija yra viena, kaip nori taip ją aiškink, bet faktai lieka faktais... Man jau eina septyniasdešimtieji, šiais metais sukako (deja, neatsimenu tikslios datos) 50 metų nuo mano pirmojo legalaus (nelegalių jau būta ir anksčiau - hi) QSO kolektyvinės stoties šaukiniu "019535"... Taip, tuo metu vadinamiesiems UTB-istams buvo duodami "numeriniai" šaukiniai ir 38-40 MHz dažnių ruožas; bėgdavome iš paskaitų ir su 3 lempų "transiveriu" rišdavomės su Sibiru, Kaukazu, Kazachstanu... Manau, kad pro mano akis praėjo didžioji dalis Lietuvos radijo mėgėjų istorijos, išskyrus tuos pirmuosius kelioliką metų prieš vokišką ir rusišką okupacijas...
Beje, tautos išlikimas neišvengiamai susijęs su prisitaikymu... Taip, prasidėjus rusiškajai okupacijai į miškus išėjo daug pačių geriausių lietuvių, ir jie buvo prisiminti tik po 50 metų... Sutikime, būtų buvę labai gražu, kad partizanauti būtų išėję VISI Lietuvos vyrai.... Deja, tai nebūtų pakeitę Jaltos ir Podstamo susitarimų "tarp didžiųjų", o lietuvės moterys su vaikais vargu ar bebūtų turėjusios kur grįžti po "tėvelio Juozapo" mirties... Namai ir sodybos būtų užimtos ateivių, kaip tai įvyko Karaliaučiaus krašte... Ir valstybinė kalba dabar, ko gero, čia būtų rusų... Ir net nebūtų reikėję jokios nepriklausomybės...
Taigi, norint gyventi, mokytis, dirbti, išlikti sovietinėje epochoje teko prisitaikyti (nebūtinai susitaikyti) prie esamo režimo, jo diktuojamų sąlygų... Senesnei kartai kliuvo lagerių "mokslai" (kaip mano tėvukui), nemokamos kelionės į Krasnojarsko kraštą (kaip kai kuriems mano giminaičiams). Jauniems buvo kiek paprasčiau... Bet ne vienam iki šiol liko "uodegos" iš praeities - komjaunimas, narystė KPSS, kurių sunku buvo išvengti, norint padaryti šiokią tokią karjerą darbe, moksle, išvažiuoti "už kordono" ar pan...
Taip ir su sovietmečio HAMRADIO... Tais laikais visa tai atrodė kitaip, negu šiandien. Ryšys su kitu žmogumi iš kitos šalies (kad ir Lenkijos ar Čekoslovakijos) jau atrodė egzotika. Stalino laikais visoje sovietijoje buvo labai ribotas radijo mėgėjų skaičius, egzistavo kategoriškas draudimas dirbti su taip vadinamomis kapitalistinėmis šalimis... Būdamas mokinuku su tėvuko "Philips" paklausydavau 20 ir 40 m mėgėjiškas bangas, klausydavau rusiškai, bandydavau suprasti angliškai, pramokau kiek CW, iš pradžios iki galo ir nuo galo iki pradžios skaitinėjau P.Vanagaičio knygą "Radijo Mėgėjams". Jau studentaujant, rodos, 1954 m. rudenį, būdamas Vilniuje susiradau DOSAAF radijo klubą, apžiūrėjau ten radijo stotį UP2KBA, bet kai pasidomėjau, kaip gauti leidimą man, iš manęs pasijuokė: " v kakoj to derevne Šiauliai peredatčika zachotel"... Po gerų metų padėtis pasikeitė, ir pavyko "paduoti popierius" Instituto kolektyvinei stočiai įsirengti... Taigi, antroje šeštojo dešimtmečio pusėje leidimų gavimas palengvėjo ir Lietuvoje radijo stočių skaičius greitai pradėjo augti. Nuo 1957 m. pradėjau dirbti iš kolektyvinės stoties trumposiomis bangomis, 1959 m. gavau leidimą asmeninei radijo stočiai, plėtėsi pažįstamų radijo mėgėjų ratas Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, kituose miestuose... Šiaulių pedagoginio instituto radijo stotis UP2KCB tapo "regioniniu" HAMRADIO centru...
Maždaug tuo metu Sovietų sąjungoje kūrėsi įvairios sportinės federacijos. DOSAAF'as visą savo egzistavimo laiką vystė (ir prižiūrėjo) taip vadinamas "karines technines sporto šakas", kurių tarpe buvo ir "radiosport"... Matomai, vilniškė DOSAAF'o valdžia gavusi nurodymus iš Maskvos sukurti "respublikinę radijo federaciją", išsiuntinėjo pakvietimus rajonų atstovams dalyvauti steigiamajame suvažiavime... Tačiau tarpusavio radijo mėgėjų kontaktai suvaidino nemažą vaidmenį, ir suvažiavimo daugumą sudarė ne rajonų DOSAAF instruktoriai, o tikri radijo mėgėjai. Tai lėmė ir suvažiavimo eigą, ir jo rezultatus...
Taigi, istorinis faktas yra tai, kad 1960 m. sausio 31 d. mes, to laiko aktyviausi radijo mėgėjai, DOSAAF CK nurodymu įkūrėme RSF. Bet tai buvo mūsų radijo mėgėjų judėjime žingsnelis į priekį. Suprantama, LRMD ar kitokią savarankišką Lietuvos radijo mėgėjų organizaciją įkurti ar atkurti mums niekas ir nebūtų leidęs... Nepamenu, kokius įstatus mums buvo paruošę DOSAAF darbuotojai, bet aš į Vilnių atvažiavau su savo įstatų projektu. Turėdamas P.Vanagaičio knygą, išnagrinėjau LRMD įstatus ir stengiausi kiek įmanoma sekti jais. Po gana karštų ginčų ir kovos už kiekvieną įstatų punktą buvo priimti gana "mėgėjiški" įstatai (tiesa, po metų ar kiek daugiau iš Maskvos DOSAAF CK buvo „nuleista“ „tipovoje položenie o federaciji“ ir savuosius teko pamiršti). Suvažiavimas priėmė ir mano pasiūlytą federacijos emblemą, kuri su nedideliu pakeitimu ( LTSR pakeitus L) naudojama ir dabar... Tada steigiamajame suvažiavime DOSAAF generolui nepavyko „prastumti“ į federacijos „prezidentus“ tūlo G.Gavinčiuko, UP2ABN. Juo tapo šviesios atminties a.a. Algimantas Šliavas, UP2ABA, knygutės "UTB radijo stotelė" autorius, didelis UTB propaguotojas ir entuziastas, vėliau turėjęs šaukinį LY2BA... Tad iš esmės LRSF buvo įkurtą ne kaip sportinė, o kaip radijo mėgėjų organizacija, o jos "sportiškumas" susivedė į priklausymą ir finansavimą kaip vieno DOSAAF‘inio "sporto"... Suprantama, apie priklausymą IARU ir bet kokius ryšius su ja ir kalbos negalėjo būti… Tą ketvirtį amžiaus LRSF prezidiume, taryboje, jos komitetuose ir komisijose dirbo, ir galiu drąsiai tvirtinti, gynė radijo mėgėjų, o ne DOSAAF'o, sovietų armijos ar sovietų imperijos interesus ne tik šiandieniniai LRSF lyderiai LY2NK ir LY2OO, bet LY2PX, LY2PU, LY2AT, LY2CG, LY2AV, LY2OU ir eilė kitų (tame tarpe ir Anapilin išėję a.a. LY2BA, LY2AL, LY2NL, UP2ON, UP2AW, UP2AR, UP2MB...).
Taigi, SSSR DOSAAF'as buvo tarpininkas tarp sovietinės valstybės ir radijo mėgėjų, jis buvo ir jų prievaizdas. Kai kas neprisimena ar nežino, jog leidimo gavimas tęsdavosi mėnesius, kol “kūmas” iš Lenino aikštės ar analogiškos "kontoros" išnagrinėdavo paties anketą, kol surinkdavo visus duomenis apie tave patį ir tavo gimines, gal net ir pažįstamus... Ne vienas gaudavo atsakymą "necelesoobrazno" arba negaudavo jokio... Gal daug kas nebeatsimena ar nežino, kad daugumai buvo draudžiama dirbti su užsienio radijo mėgėjais (tik “SSSR i strany narodnoj demokratiji”). Ilgą laiką buvo draudžiama dirbti RTTY ir SSTV. Buvo galima dalyvauti tik tose varžybose, kurias leisdavo DOSAAF CRK (Centrinis radijo klubas). Diplomus galima buvo gauti tik pagal leižiamų gauti sąrašą per tą patį CRK, o QSL kortelių siuntimas “direct”, adreso ar POBox užrašymas ant QSL ar perdavimas eteriu buvo laikomas nusikaltimu, už kurį labai greitai galėjai netekti šaukinio… Tačiau per DOSAAF'ą gaudavome nurašytos radijo aparatūros, jis skirdavo pinigų diplomams, prizams, technikos, transportą pravesti varžybas, finansuodavo išvykas į akivaizdines varžybas (pvz., UTB), apmokėdavo keliones į posėdžius ar konferencijas, nieko nekainavo QSL siuntimas ir diplomų gavimas ... Visa tai leido mėgėjiškam radijui judėti į priekį... Nors LRSF taryba ir prezidiumas daugiausiai svarstydavo radijo mėgėjiškus reikalus, buvo verčiama svarstyti ir kitokius dalykus, įvairius "narušitelius", daug kur tekdavo politizuoti, demonstruoti sovietiškai suprantamą patriotizmą, tautų draugystę ir pan. Todėl negalima visą šį laikotarpį piešti vien šviesiomis spalvomis, ir tvirtinimas apie “Lietuvos radijo sporto tradicijų, suformuotų po LRSF įkūrimo 1960 m. sausio mėn. 31d. pratęsimą“ (dabartiniai LRSF Įstatai) ne visada kelia teigiamas asociacijas šiandien...
Bet ar visa tai leidžia tvirtinti, jog LRSF buvo "okupacine struktūra"?.. Argi visa tai, kas atsirado okupacijos sąlygomis yra "okupacinės struktūros"?.. Tada reikėtų "okupacinėmis" struktūromis pavadinti ir sovietmečiu atidarytas mokyklas, technikumus, institutus, įmones, kurių nebuvo ikiokupacinėje Lietuvoje. "Okupacine" struktūra reiktų pavadinti Lietuvos Radiją ir Televiziją, kuris buvo žymiai labiau politizuotas ir sovietizuotas, negu LRSF... Gal todėl jį reiktų aplamai likviduoti?..
Dėl Baltijos varžybų... Kas galite patikėti, kad tas varžybas sugalvojo DOSAAF generolai Maskvoje, Vilniuje ar Rygoje?.. Nežinau istorinių detalių, bet esu tikras, kad kažkam iš mūsų HAM'ų tarpo teko gerokai pavaikštinėti po DOSAAF, o gal ir kitus, kabinetus, kad būtų LEISTA tokias varžybas organizuoti, paskirta kažkiek lėšų teisėjavimui ir apdovanojimams. O kad pavadinta buvo "soviet baltik" irgi aišku, juk "free baltic" arba "freedom baltic" būtų užstrigę pirmame kabinete, ir dar neaišku, kaip būtų buvę su kabineto lankytojo licenzija... Į tokių varžybų atsiradimą siūlau žiūrėti ne kaip į DOSAAF'inio "radiosport" tradiciją, o kaip į baltiečių radijo mėgėjų laimėjimą... Ir tegul jos gyvuoja iki gyvas bent vienas Baltijos HAM'as...
Kas atsitiko po 30 m nuo LRSF įkūrimo? Žinoma, logiškiausia būtų buvę grįžti ten, nuo ko viskas prasidėjo - prie LRMD, kurios dvasia jautėsi steigiant LRSF... Deja - vergams susivienyti yra žymiai lengviau, negu ponams... Ne visi pageidauja būti "biedni, bet laisvi"... Prasidėjo masinis "privatizavimas" - privatizavome viską... Į "privatizuotų" sąrašą pateko, deja, ir LRSF... Bet pagrindinė blogybė dar ir ne čia... Kadangi mes dabar visi "ponai", tėškiame į akis kas ant seilės užeina, pamiršę paprastą taisyklę "Niekada nesielk taip, kaip nenorėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi"... Ir dar stengiamės tai padaryti kuo šlykščiau, pamiršdami ir savo išsilavinimą (tegul ir sovietmečio), ir savo pareigas, ir savo HOBBY... Vietoje to, kad stiprintume tai kas mus vienija, randame ir sėkmingai naudojame tai, kas mus skaldo...
Liūdna, ir nematau išeities... O gal išeitis yra kiekvieno mūsų viduje? Pagalvokime... Pagalvokime besileidžiančios HAMRADIO saulės šviesoje...
Giedrius Misiūnas, LY2CG
2006 m. rugpjūčio 28 d.