LHFA
LHFA rėmėjai
Aktyvuotojams
Lankytojai
KA-115 Burčiakai
- Informacija
- Paskelbta: Sekmadienis, 2014 birželio 08 22:08
- Peržiūros: 3246
I apologize for the possible errors in the English text on the images.
Į kai kurias fotografijas bandžiau įdėti angliškus tekstus, nes matau, kad
LHFA puslapis gana gausiai lankomas vakariečių.
Atsiprašau už klaidas.
Mintis nuvažiuoti į kokį nors mano dar „nevizituotą“ piliakalnį kilo netikėtai, penktadienio į šeštadienį naktį – bežiūrint „Viasat History“.
O ryte su žmona Virginija jau važiavome į link Burčiakų piliakalnio prie Kruonio marių. LHFA sąjūdžio pradžioje jo neradau, nes po liūties buvo sunkiai įveikiamų kliūčių. Jau aktyvuotas LY2KM, LY3X 2007m.
Pėsčiomis nuo siauručio, bet asfaltuoto keliuko, einančio palei Kruonio marių dambą, iki KA115 geri 100 metrų.
Šlapia, rasota žolė iki pažastų. Žolėse slepiasi gličios, storokos medžių šakos, likę po miško valymo ar kažkada praūžusios audros. Jos kūną parverčia be įspėjimo. Dar didesnis pavojus – per gausią, tankią augmeniją nematomos, niekaip nenuspėjamos pusmetrio ir gilesnės duobės. Kaip vėliau supratome, jos liko išrovus nupjautų medžių kelmus. Šlumštelėjęs į tokią „vilkduobę“, niksteliu dešiniąją čiurną, - skauda iki smailo saldumo. Pasimokę, einame atsargiau, o tempą diktuoja dar ir sąnario skausmas. Nedidelę pelkę žmona pereina basa, nes auliniai batai liko kitoje mašinoje. Pernešti jos negaėjau dėl tos čiurnos, su dideliu vargu dar atlaikančios mano paties svorį.
Priekyje pailgas kalnas. Navigatorius rodo, jog eiti reikia link jo kairės, t.y. vakariau.
Dar kartą šlumšteliu į „vilkduobę“ ir ... čiurnos skausmas staiga sumažėja beveik iki nulio balų. „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ pasiteisino pačia gražiausia ir palankiausia prasme.
Artėjame iš Š – V pusės, slidinėdami ant žolėje slypinčių baslių, aplenkdami kliūtis:
Šioje fotografijoje stengiausi nufotografuoti tik piliakalnio aukštumą ant kalvos. Tikrovėje piliakalnio šlaitas daug aukštesnis, nei galima įsivaizduoti pagal šią fotografiją. Viršūnę pasiekus, teko net atsikvėpti!
Pasiseka gana aukštai ant šakos užmesti virvę su buteliu vandens, bet butelis tris kartus apsisuka apie šaką ir bejėgiškai pakimba. Nei pirmyn, nei atgal...Jo pasiekti nėra kuo, nes ilgos meškerės kelionėn šį kartą nepasiėmiau. Žiūrime aukštyn, kaip katės į lašinius...
Tinkamo ilgio pagalių aplink nesimėto, o kirvio neturime.
Teko panaudoti tą vienintelę priemonę: nutraukti virvę, taip atsiimant prie jos pririštą antenos laidą.
Nuvažiavę galite lengvai surasti ir pamatyti, kaip priverstinai užteršėme gamtą (kairioji fotografija):
Pagal svorio tinkamumą, iš turimų daiktų virvei ant šakos užmesti, gerausiai tiktų nebent FT-817, bet ką tektų daryti, jei ir tas apsisuktų, likdamas panašiai kaboti nepasiekiamas? Mikrofoną prijungęs tiesiai prie antenos juk nerėkausi…
Panaudoję besimėtančiais šakigaliais, antenos galą pagaliau “pakėlėme” į gal 2,5 m metrų aukštį.
Kitame – tolimąjame antenos gale ir vėl beveik analogiška bėda: su senoviško spiningo rite užmetus virvutę, ji įsirėžė į „pažastį“ tarp kamieno ir šakos ir ... užsikirto. Virvutę nutraukus, o varge, vargeli, ritė liko tabaluoti... Bet su dėl storumo sunkiu ir sunkiai nulaikomu basliu ritę per pusę valandos pagaliau nukrapštėme, o antenos tolimąjį galą pritvirtinome rankomis pasiekiamame aukštyje.
Po antena “palindo” piliakalnis (dešinioji fotografija aukščiau). Todėl apie 75 % antenos ilgio pakibo maždaug bambos lygyje...
Sugaišę daug laiko, įsikuriame, sumontuodami darbo stalą- lagaminą ir jį „padengdami rykais“:
Mano mažasis SOTA tiuneriukas http://www.qrpkits.com/sota.html žemai virš tankios, šlapios žolės esančią anteną gerai suderinti neįgalus. Laimei, šį kartą kažkodėl pasiėmiau dar vieną tiunerį – didesnį ir kitokios konstrukcijos. Jis savo darbą atliko puikiai.
Į KA-115 atsivežtieji tiuneriai (tiko tik apatinis):
Raportai gana geri, bet maža korespondentų. Tuojau prasidėsiančios WAL varžybos, Birštono pirmenybės, mano antenos ypatumai daro savo. Ar surinksiu „kvorumą“?
Kaip ir visose išvykose, tik šį kartą man priešingą stalo pusę, Virginija papuošia tautine atributika. Tokias skareles 1991 metais parišdavau ant kaklo Kanadoje dalykinių susitikimų metu ir svečiuodamasis pas tenykščius lietuvius.Graibstyte jas graibstė! Viena atliko, ją parsivežiau.
Taigi, šį kartą tokia atributika:
Vėl sėsdamasis ieškoti korespondentų, koja vos nesutraiškiau kažką lyg ir matyto – Graphosoma Lineatum. Pagarba jai, nabagei. Tik tas jos rainumas, durte durdamas mano akį, ją ir išgelbėjo.
Graphosoma Lineatum – Dryžuotoji Blakė (nekaltoji „kontraatributika“):
Nudžiugina „piliakalnis – piliakalnis“ 59/59 QSO su LY1CG iš VI-49. Per 25 minutes “kvorumą“ pasiekiu su kaupu: Vincas LY2LT 08.25 val. buvo 13-as ir paskutinis.
WAL varžybose LY7M vienintelis iš manęs gauna 59/K20. Varžybose toliau nedalyvausiu, bet „ataskaitą“ kontrolei siųsti teks!
Pavaikštinėjame po duobėtą, pagaliais užgriozdintą piliakalnį, fotografuojame.
Piliakalnio „epicentrą“ ant kalvos gerai nufotografuoti sunku - neįmanoma tinkamai atsitolinti, nedaug tepūpsantis piliakalnis pasislepia, susiliedamas su aplinka.
Pietinio šlaito papėdėje:
Kaip ir džiunglėse, visos augalų rūšys, lenktyniaudamos už vietą po saule, stiepiasi aukštyn, pasiekdamos stebėtinus aukščius.
Labai dažnai tenka apeiti veidą siekančius „gražuolius“:
Jau supuvusi, bet todėl ir fotogeniška pasala šernams galingame ąžuole:
Mieliems kolegoms ir visiems skaičiusiems - virtualus suvenyras iš KA-115:
Mūsų apibendrinti įspūdžiai iš KA-115:
Apskritai, įspūdžiai labai geri. Šis piliakalnis tuo ir įdomus, patrauklus, kad prieinamas tik entuziastams,
nors neprižiūrimas, alinamas, galima sakyti valdžios institucijų net pamirštas, jis turi labai savotišką aurą, kurios kituose patirti neteko. Išrauti kelmai, duobės, daug styrančių medžių – sausuolių ir gausybė besivoliojačių neišvežtų šakų primena ne civilzuotos veiklos rezultatą, o praūžusį taifūną. Truputį baugoka, kad pakartotinas taifūnas neužkluptų čia dar beesant. Yra ir nupjautų, bet neišrautų kelmų. O gal visa tai audros padariniai? Nežinau. Labai savotiškai, visai negadindama į bendrą nuo piliaklnio matomą vaizdą įsikomponuoja marių damba. Kaip matėte fotografijose, grožio ir čia pakanka. Egzotika.
Vertinimas balais (0 balų – minimalus, 10 balų – maksimalus), kaip pažymiai mokyklose:
- 1.Kelio ženklai – nuorodos: jų nėra. 0 balų.Bet gal tas nulis yra geroji pusė? Sarmata juk kol kas dėti kviečiantį aplankyti europinio standarto ženklą. O kas padengtų traumų gydymo kaštus? (prašau žr. toliau).
- 2.Prieigos: atstumas nuo palei Kruonio marių dambą juosiančio asfaltuoto kelio iki KA-115 tik apie 100 metrų, gal kiek daugiau. Nors neseniai remontuotas, kelias lyg tyčia labai siauras, be šalikelių – parkavimui sąlygos itin nepalankios, - nesaugu. Parkavimo aikštelės čia nėra. 0 balų.
- 3.Prieinamumas: nėra įrengtų saugių takų link piliakalnio. Todėl pilnai saugiai patekti neįmanoma, o mums tik pasisekė nenusisukti sprando. Tikėtinos ir daug rimtesnės, nei aš patyriau, traumos.Įspėjančių apie pavojus ženklų nėra. Vertinu 2-3 balais. Vakarietis duotų 0 balų.
- 4.Priežiūra: 0 balų, bet vertinti reikėtų gal minus 5 balais: Nors miškas praretintas, bet piliakalnis sugadintas duobėmis nuo išrautų kelmų, teršiamas neišvežtomis šakomis. Nenupjauta daug sausuolių. Apie nušienavimą nėra ir kalbos: jis kol kas neįmanomas, o ir nereikalingas.
- 5.Vaizdų patrauklumas ne LHFA entuziastų akims: 1 - 2 balai.
73, Vidmantas LY2HT.