LHFA

• 
• 

Details

Published on Wednesday, 25 June 2014 11:12

Hits: 3576

 

Pripažinta: daugumoje piliakalnių pabuvoti tiesiog smagu:

traukia kalnelis, gražu iš aukštai apžvelgti toli, toli gerai matomus horizontus,

skardžiai-prarajos, upė ar upelis papėdėje, gal ežeras, pelkė...

Gražu, tikrai gražu daugeliui mūsų.

 

O kaip tą pačią vietą įvertintų žmogus iš gilios senovės?

Gal būt, jis pasakytų taip: „Čia gana saugu.

Status kalnelis, o upė ar upelis papėdėje, ežeras-

gyvybiškai būtinas geriamas vanduo, kartu su pelke

sunkinantys priėjimą priešams, palengvinantys gynybą.

Man ši vieta labai patinka! Kalnelį kiek pataisius, ir pilį čia vertėtų pastatyti.

Blogai, kad jau nuo tolimų horizontų būtume greitai pamatomi - nėra miškų“.

 

Tie patys vietovės ypatumai, bet įvertinti labai skirtingai.

Mums tiesiog gražu, todėl ir smagu.

Jam – smagu, nes saugu. Grožis gal ne pačioje pirmoje vietoje.

 

Ar mums su genais nepersidavė toks aplinkos grožio suvokimas:

„Čia gražu, smagu nes čia – saugu“.

Kitaip tariant, nors šiandienos saugumo sąmprata jau kitokia,

bet pasamonėje išlikusi ta senoviškoji sukelia jau tik smagumo ar grožio iliuziją.

Gi pirmapradė - savaiminė saugumo įvertinimo stadija mumyse vis dar yra.

Bet pilakalnyje ji neiškyla iki sąmonės lygio, todėl lieka už suvokimo ribų.

Taigi, mums gal tik atrodo, kad nė nebandėme vertinti saugumo..?

LY2HT

 

2014-06-21 Bijautonių piliakalnis KA-114   (KO24DT   K20)

80 m diapazonas SSB.

Aparatūra:

FT-817 (5W),

“L” tipo tiuneriukas,

40,5 m ilgio Long Wire su apie 20 metrų ilgio atsvaru,

6,6 Ah Li-ion akumuliatorius, telpantis į baltinių kišenę.

Dėl visa ko, nusivežiau ir kintamo impedanso antenos transformatorių,

bet jo šį kartą neprireikė.

 

Dvi paskutinės išvykos (Žaliosios - Piliakalnių ir Burčiakų pil.) buvo su nuotykiais: sunkoki brovimaisi link viršūnių, nesėkmės su antena ir vargani, su prastais raportais QSO, nevaizdingi, išskyrus MA-11 piliakalniai.

Tik ramiai bevaikštinėjant, besidairant ir siurbiant į save aplink beplevenančią aurą, pozityvių emocijų nepritrūkdavo.

Dabar važiuojame vildamiesi, kad atvykę prie Strėvos upės stūksančio Bijautonių piliakalnio, kol kas žinomo tik pagal žiemiškus jo vaizdus internete, pamatysime jį prižiūrimą, o vaizdai nuo kalno džiugins.

http://www.piliakalniai.lt/gallery.php?piliakalnis_id=125&tipas=1&foto_id=5512

http://www.piliakalniai.lt/gallery.php?piliakalnis_id=125&tipas=1&foto_id=5887

Prie piliakalnio – ūkininko sodyba, sustojame kieme. Daug įvairių statinių, įrengimų vaikams, poilsiui. Jie kvieste kviečia prisėsti, išgerti iš termoso kavos. Tačiau tikslai kiti, neprisėdome.

Šis kiemo statinys – ne vienintelis:

 

Mus pasitinka lodamas senbernaras, tiksliau - senbernarė. Išlipus iš mašinos, ji baikščiai sprunka atokiau ir savo geraširdišku, ramiu amsėjimu prižadina šeimininką.

Malonus žmogus: labai domisi mūsų tikslu, džiaugiasi, kad paįvairinsime nuobodybę jo šeimai, atsiprašinėja, lyg dėl to būtų kaltas, jog piliakalnis labai apleistas, palydi iki jo, stebėdamasis, kodėl atsibeldėme tokį ankstyvą rytmetį.

 

 

 

Piliakalniyje gana tamsu, tik pro retas lapijos properšėles kai kur prasiskverbia siauri spindulių pluošteliai.

 

 

Medžiai ir lazdynų krūmai tokie vešlūs, kokių retai kur rasi. Tik gerai įsižiūrėjus, matosi, kaip kalno kraštai pereina į gilias prarajas, daubas, skardžius. Apylinkių vaizdais niekaip nepasigrožėsi: miško sienos juos aklai užmūrijo, horizontai – anapus „sienų“.

Kaip pro lazdynų krūmus ir medžius, jų šakų tankmę prakišti 40 metrų antenos laidą?

Apsaugos ir kitokiomis periemonėmis ginkluoti alpinistai virš šiaurinės prarajos, kurioje medžiai kiek retesni, per porą valandų gal ir pratemptų anteną...

Gerą laiko tarpą atrodė, jog antenos čia įrengti niekaip nepavyks ir teks trauktis į pamiškę. Prisiminėme ir staliuką po pastoge ūkininko kieme.

Detalesnė žvalgyba nepaguodė, bet nuo piliakalnio viršūnės nutarėme nesitraukti.

Piliakalnis savo forma primena kaktos vietą, kur ji pereina į kreivą, kumpą, dar ir sukreivintą nosį, su jos gale išaugusia „karpa“ – stulpu su aliuminine piliakalnio „lenta“. O kažkur piliakalnio „panosėje“ - giliai, giliai apačioje turėtų būti Strėva, bet ir ją pridengia išsikerojusi, tanki augmenija, upės, nesimato. Link tos „panosės“, braunantis per visą kreivos „nosies“ ilgį, vargais negalais pagaliau pavyksta: ant šakų daug kartų su buteliu užmetinėjant ir prakišinėjant virvutę, užtraukiame ir Long Wire troselį. Antenos tiesimo procesas buvo gana panašus į kreivą, be jokios tvarkos siūlo dygsniavimą su adata. To dar nebuvome išbandę niekur.

Dėkui buteliui, nes „stirlingo“ strėlės čia būtų paklydusios ir prarastos.

Burčiakų piliakalnyje teko tenkintis „bambos lygio“ Long Wire. Čia anteną pavadinau „virvute kišenėje“: zigzagai kairėn – dešinėn, aukštyn – žemyn, vėl kairėn – dešinėn...

Šakos, lapija nepraleidžia šviesos, o kaip bus su radijo bangomis? Ar ir vėl girdėsiu tik skurdžius raportus?

Nors jau po pusės aštuonių, girdžiu tik stotis iš rytų, o LY - nei vieno. Telefonu su broliu LY3MJ (Karmėlava) sutariame dažnį, bet jis manęs negirdi, nors aš jo QRP signalą girdžiu puikiai.

Taip ir neįvykęs QSO su broliu liūdnai priminė Žaliosios piliakalnio nesėkmę, kai buvau visai negirdimas arba girdimas labai blogai. Nejaugi ir vėl bus tas pat..?

 

Bet likus 20 minučių iki trafiko, tauta pagaliau „prabudo“, gaunu neįtikėtinai gerus raportus. Netgi trafike užsiregistruoju iš pirmo karto! Žinoma, QRP triukas tik labai laiku ir tik labai tinkama forma pašaukti, o ypač Broniaus LY5O didelė patirtis, jo atidumas irgi prisidėjo prie tokios sėkmės. Nuotaika pasitaisė kaip mat, o po dviejų neitin sėkmingų kelionių beįsigalintis nepilnavertiškumo kompleksas pagaliau pasitraukė!

Po trafiko dar 17 QSO, tarp jų ir piliakalnis – piliakalnis ryšys su LY2HS/p iš UT-109.

Iš viso 37 QSO.

Kai geras bangų sklidimas, 5 vatai ir per „virvutę kišenėje“ girdimi puikiai!

Darbo stalas Bijautonyse gana minimalistiškas:

 

 

 

Atskirai nufotografavau akumuliatorių, kurio net pats sau pavydžiu:

 

 

 

Prieš išvykdami, kaip visada, pasivaikštome po piliakalnį, dėkingi mintimis atsisveikiname su vietove

ir jos gyventoju:

 

 

 

Viso piliakalnio nufotografuoti tiesiog neįmanoma. Nebent žiemos metu, kai nelieka lapijos,

iš anapus Strėvos upės?

 

Grįžtame į ūkininko kiemą, o ten jau verda gyvenimas. Pabendraujame.

 

Nuo šios pastogės (fotografija aukščiau) link piliakalnio nutempus 40 m ilgio anteną, iki viršūnės liktų mažiau nei 100 metrų, t.y. kaip nustatyta LHFA taisyklėse.

Tačiau patogumų atsisakėme sendbernarės ramybės labui.

 

 

 

 

Mūsų įspūdžiai iš KA-114:

 

Tikrovė neatitinka internete matytų vaizdų, tikrovė ypatingai prasta.

Vertinimas balais (0 balų – minimalus, 10 balų – maksimalus), kaip pažymiai mokyklose:

 

Kelio ženklai – nuorodos: 0 balų. Piliakalnis tik apie 2 km į pietus nuo Vilnius – Kaunas autostrados. Išsukimas dviejų lygių (Antakalnio) sankryžoje.

Lankytinos vietos ženklo niekada nebuvo prie autostrados, jo jau nebeliko ir kelyje link Kruonio, ties lauko keliuko atsišakojimu link piliakalnio. Prieš pat Strėvos tiltą pasukus į šį gana geros kokybės žvyrkeliuką, važiavimo mažiau, nei minutė. Prisimenu šioje sankryžoje anksčiau buvusią rodyklę – oficialų mėlyną kelio ženklą su piliakalnio pavadinimu.

Prieigos: 5 – 7 balai. Atstumas nuo “nelegalios” parkavimo vietos – privataus kiemo iki piliakalnio tik apie 100 m. Nors kryptį patikslinančios rodyklės nėra, surasti be vedlio įmanoma. Nepririštas šunėkas, instinkto skatinamas loja, bet ketinimų įkąsti visai neturi, o link jo artinantis su noru paglostyti, nuolat pasitraukia jam saugiu atstumu.

Prieinamumas: geras, saugus, yra šioks toks takelis. 10 balų buvusioms kartoms ir ūkininkui, nušienaujančiam pamiškę, o kartu ir takelį.

             Priežiūra:  0 balų. Absoliučiai neprižiūrimas eilę metų, beviltiškai apžėlęs krūmais, medžiais, žolėmis.

Vaizdų patrauklumas: 0 balų. Horizontai į visas puses aklinai “uždaryti”, jų nesimato, vaizdus pridengia tankūs krūmai, medžiai, žolės.

Nereikia turėti daug vaizduotės supratimui, kad iškirtus krūmus, nupjovus dalį nereikalingų medžių, nušienavus, piliakalnio bei atsiveriančių vaizdų grožį būtų galima prilyginti nedažnam excellent lygiui. Piliakalnis labai dėkingoje vietoje prie pat Strėvos upės, jis aukštas, turėtų atsiverti gražūs toliai, išryškėti statūs skardžiai, grioviai. Strėva, beardanti piliakalnio papėdę, taptų matoma su savo slėniu,vingiais.

O jei dar būtų ir stendas su istorija, laiptai nuo Strėvos pusės… už vietovės patrauklumą duočiau 10+ balų.

Pasvajokime dar: “Ūkininko kiemo pašalyje įrengiama bent žvyru dengta, nedidelė parkavimo aikštelė, piliakalnio kryptį patikslinanti rodyklė, o stende - tautos istorijos trupinėlis…

Paskui – trumpas poilsis ūkininko pavėsinėje…

Tikriausiai, ūkininkas galėtų realizuoti savo svajonę įruošdamas ir kaimo turizmo sodybą.

Pailsėjus - vėl kelionėn Vilniaus, Kauno ar Alytaus kryptimis, bet jau su nepakartojamais įspūdžiais …”

Dejà, senas kelio ženklas “išgaravo”, o rudų europinio standarto ženklų vis dar nėra. Todėl ir toliau potencialiai lankytina istorinė vieta lyg netyčiomis paslėpta. “Sutaupytos” lėšos?

Šio piliakalnio apsaugos ręžimą pavadinčiau “nuo savo piliečių ir svečių LR griežtai saugoma, užslaptinto ręžimo teritorija”.

Tie, nuo kurių priklauso kultūros vertybių globa, skirti joms lėšas, ar ne, retai išsuka iš autostradų…

Kam klaidžioti, juk sostinėje yra mielesnių dalykėlių, jais galima grožėtis, net meiliai paglostyti, neišlipant iš automobilio, kurti jų ketvirčio milijonų JAV dolerių restauravimo projektus.

2005 m. paskelbta saugoma kultūros vertybė, atsidūrusi tame pat sąraše, kartu su piliakalniais, kt.:

http://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/zaliojo-tilto-skulpturos-sulauke-the-new-york-times-demesio.htm

Šiokios – tokios diskusijos vis dėl to rusena:

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/zaliojo-tilto-skulpturos-gali-nebebuti-vertybe-zadama-svarstyti-ju-isbraukima-is-kulturos-paveldo-saraso-56-425634

Norėtųsi patikėti, jog taip ir bus...

Tačiau, kad tai tikrai įvyktų, pirmiau reikėtų apsispręsti dėl prioritetų: kurios kultūros kultūrinės vertybės yra reikšmingesnės?

Šios – atvežtosios kultūros?

http://punkonomics.files.wordpress.com/2012/01/balvonai-kariai.jpg

O gal šios – mūsų bočių sukurtosios kultūros, apipintos padavimais, legendomis, mažokai tyrinėjamos, alinamos, vis labiau pamirštamos, bet dar primenančios savitą mūsų senovės istoriją?

Deja, ištiestomis rankomis lėšų reikalauti jos neįgalios...

Jų nuorodos neįdėjau. Prašau žr. LHFA.

Ne vietoje paliečiau visai ne radistišką temą?

Prašau žr. LHFA.

Tai tik mano radistiškai pilietiška nuomonė.

 

 

Vidmantas LY2HT & Virginija.

 

 

• < Prev
• Next >