Šį savaitgalį planavome su reikalais lankytis mano tėviškėje netoli Piliakalnių MA-11 piliakalnio ir uošvijoje Pilviškiuose, netoli Piliūnų MA-17 piliakalnio, tad jau iš anksto visa šeima ruošėmės juos ta proga aktyvuoti. Išvakarėse Vytas LY2PU, UTB jau anksčiau aktyvavęs keletą Sūduvos piliakalnių, turėdamas gerus žemėlapius, “per 2 metrus ” smulkiai papasakojo, kaip surasti ir daugelį kitų šio krašto piliakalnių, apie jų "prieinamumo" subtilybes.

Pilviškiuose penktadienio vakarą laukė trys blogos naujienos:

1. Prie Piliūnų (MA-17) piliakalnio dar neprieisime dėl neseniai buvusių liūčių padarinių;
2. Iš to piliakalnio nekas telikę po prieš daug metų atlikto bandymo jį įkūnyti komunizmo statybose. Statant Pilviškių drenažo vamzdžių gamyklą, smėlinga piliakalnio žemė labai tiko naujiems keliams statybos teritorijoje tiesti (dabar gamykla – vaiduoklis išgrobstyta, riogso tik jos griuvėsiai);
3. Atvykstant, netoli Pilviškių staiga trauką praradusio automobilio variklyje nedirba vienas cilindras, o iki Piliakalnių piliakalnio likę dar apie 40 km…

Jausdamas moralinę skolą nuo tėviškės per aštuonis kilometrus stūksančiam piliakalniui, matytam tik vaikystėje, variklio problemos šeimai neakcentavau, tad visi nutarėme, kaip ir buvo suplanuota, sekančią tikslą pasiekti.

Tą šeštadienio rytą mus pamalonino tvarka, artėjant prie piliakalnio: išsukimo iš pagrindinio kelio Piliakalnių piliakalnio link yra solidus, oficialus kelio ženklas. Keletą kilometrų toliau besišakojančiuose žvyro keliukuose pasiklysti neįmanoma: visur nuorodos. Prie V-XIV a. piliakalnio gražus užrašas, atokiau-medinė statula. Vingiuotosios Aistos upelės slėniukas išvalytas nuo krūmų, ji sau linksmai čiurlena raitydamasi tarp praretintų medžių, apjuosdama gal pusę papėdės perimetro, o pats piliakalnis bei stebuklingai gerai išlikęs papilis ir pylimas gražiai nušienauti. Už papilio, panašaus į gerai prižiūrimą veją – pylimas. Kitoje pylimo pusėje per suvalkietiškai tvarkingus laukus vingiuoja lauko kelelis. Patikimi ir nedarkantys vaizdo, o tik piliakalnį puošiantys laipteliai nuo papėdės iki pat viršaus. Viršuje, palei statųjį šlaitą - saugumo sumetimais gražiai priderinti tvirti turėklai. Per tą džiugesį ir nuostabą, radus bepriekaištingą tvarką, net užmiršome įprastinį ritualą: užkopus, pirmiausia pagerbti savo protėvius.

Tik ketvirtokas sūnus Vidmantas, nežinia apie ką galvodamas, vienas sau jau mojavo aukštai iškelta trispalve.

Atsipeikėję, pagerbėme bočius ir ilgai išliko džiugi nuotaika dėl kraštiečių veiklos.

O nuo medžių dar krito rytiniai šešėliai, pūtė vėsus vėjelis, tad nepilno mėnesio amžiaus šuniukas Pūkis nutarė ryto žvarbą prasnausti kamuoliuko pozoje, prisiglaudęs užuovėjoje prie krepšio. Jį pridengę automobilio salono kilimėliu, su mažojo Vidmanto bei jo pusbrolio Vyto pagalba pritvirtinome 41 metro ilgio laidą - anteną.

Jau pirmosios išvykos metu išbandyta, ši žemai kabinama antena susiderino ir veikė puikiai. Pradėjus dirbti nepilną pusvalandį prieš trafiką padaryta 22 QSO, o po trafiko – dar 20. Raportai buvo geri, signalus iš MA-11 girdėjo net besikankinantieji didmiesčių QRM' uose.

Nežinodamas ką atsakyti ryšių dar ir iš kitų Sūduvos piliakalnių pageidaujantiems korespondentams, keletą kartų prašiau leisti pagalvoti, pasitarti su šeima, minėdamas mašinos variklio problemą. Sveikas protas sakė, kad reikia grįžti ir bandyti sutvarkyti gedimą. Be to, planavau spėti ir į anksti beprasidedantį, anksti pasibaigiantį Vilkaviškio šeštadienio turgų. Ten dažnai pasitaiko pigių, radistui mielų dalykų iš Vakarų.

Ką ten tartis – iš žmonos Virginijos akių jau ir taip matau, kad ji ne tik supranta kitų ir mano norus aktyvuoti daugiau mums gimtojo krašto piliakalnių, bet ir pati nori aplankyti seniai regėtas vietoves, pabūti, kur dar nebuvusi. Man vaizduojant lengvą nenorą, nugalėjo Virginijos ryžtas. Jį papildėme kompromisu: atidedame išvyką prastokais lauko keliukais į artimiausią Naujienėlės MA-05 piliakalnį, esantį “svetimoje” Kalvarijos savivaldybės teritorijoje ir patrauksime toliau, bet geresniais keliais Vištyčio piliakalnio link. Nuo ten suksim link Virbalio aplankydami Dabravolės ir Kunigiškių piliakalnius ir vis artėdami prie Vilkaviškio.

Šiuos tris piliakalnius Vytas LY2PU jau buvo aktyvinęs UTB ruože.

Belaukiantiems pranešę apie planus, prisikėlėme miegalį Pūkį, susirinkome daiktus ir nusileidome kelionę tęsti. Važiuojant ausys nejučia gaudė variklio garsų tonus, nes dažnėjo jau ir jo “čiaudulys” – blogas pranašas važiuojant dujomis. Perjungus į benziną, bent toji “sloga” liovėsi, nors trauka ir nepagerėjo.

Dabravolės MA-15 piliakalnis – prie pat kelio, bet įmanoma jį ir pravažiuoti neatkreipus dėmesio. Apie tai LY2PU irgi buvo įspėjęs, tad radome, lyg būtume čia lankęsi keletą kartų. Mus pasitiko tvarkinga nuoroda, lenta su pavadinimu ir siauras, bet geros kokybės keliukas iki pat piliakalnio laiptelių. Prie jų – piliakalnio ir apylinkių įžymybė daugiakamienė liepa, kuri nuorodoje prie pagrindinio kelio taip pat nepamiršta. Piliakalnis gana tvarkingas, šienaujamas. Iš čia padarėme 23 ryšius.

Smagiu vieškeliu patraukę link Pajevonio į Kunigiškių MA-16 piliakalnį – Sūduvos Krivių (kunigų) šventovę, tik per savo žioplumą jį suradome iš antro karto: užsižiūrėję į labai į piliakalnį panašų aukštą, pusračio pavidalo šlaitą, nespėjome pamatyti nuorodos. Piliakalnis už medžių visai kitoje kelio pusėje. Pėsti būtume nepaklydę. Tvarkingu liepteliu perėjus upelį, kitame krante pasitinka gražus užrašas, nors ir su klaidingai nurodytu Nekilnojamų kultūros vertybių registro kodu (fotografijoje pamatysite). Piliakalnis ir papilis sudaro labai didelį kompleksą, pavargome, kol saulei spiginant užnešėme visą mantą, įskaitant ir smailais danteliais besikandžiojantį Pūkį.

Pagerbimo minutė buvo trumpesnė, nei įprasta: kojomis vis aukščiau grėsminga ropojo rudosios skruzdėlės…

Sunkai radome pavėsyje saugią Pūkiui vietą. Jis buvo taip pavargęs, kad gal ir prabudęs skruzdėms negyvai užgraužiant: užmigo iškart.

Šalia piliakalnio, žemai papėdėje turistams įrengti suoleliai, staleliai. Prie vieno iš jų pritvirtinome savo “keturiasdešimt vieną metrą”. Gaudami jau kiek prastesnius raportus, padarėme 25 QSO. Keletą ryšių su pažįstamais padarė ir Virginija LY1FCA šaukiniu.

Jei ne mašinos kaprizas, gal būtume užsukę į dar du piliakalnius: MA-18 ir MA19. Bet pavalgę pietus Pajevonyje, nutarėme elgtis protingai ir kuo greičiau važiuoti atgal Pilviškių link.

Mano svajonė aplankyti Vilkaviškio turgų atidėta neribotam laikui: turgus baigėsi, mums bedirbant dar nuo Vištyčio piliakalnio…

Tačiau ir kitus civilizuotai prižiūrimus, dar neaktyvuotus Sūduvos piliakalnius tikrai stengsiuosi aplankyti pirmai progai pasitaikius. Nesigailėčiau ir vėl į turgų nesuspėjęs…

O su Renault Espace, vis tedirbant trims cilindrams, sekmadienį atlikę visus reikalus ir grįždami į Elektrėnus, laimingai tik lėtokai sukorėme dar apie 230 km . Gerai sako: “Renault varikliai tokie patikimi, kad dirba net lydomi aukštakrosnėse!”

Pakeitus aukštos įtampos laidus, variklis vėl dirba, kaip metronomas.

* * *

Aplankytieji Sūduvos, o ypač - Piliakalnių MA-11 piliakalnis gimtajame Vilkaviškio rajone man, diletantui bus etalonas daugialypiai vertinat visus piliakalnius ir jį pateikinėsiu pavyzdžiu, kaip turėtų būti elgiamasi su Valstybės saugomomis nekilnojamomis kultūros vertybėmis neturtingame, bet savo istoriją gerbiačiame krašte.

Vidmantas LY2HT