VIETOJE PLANUOTO VIENO - KETURI PILIAKALNIAI!

Prieš savaitę su žmona, besivažinėdami vaizdingomis vietovėmis, išžvalgėme Bagdanonių (VI-28) ir Strėvos (VI-30) piliakalnius.

Planavome juos aktyvuoti 20 05 08 13.

Bagdanonių piliakalnį, esantį Vilkokšnių kaime, surasti labai sunku - jis tarp kalvų, paslėptas medžių ir krūmų, apsuptas pelkių. Nėra jokių nuorodų, lentos su pavadinimu. Padėjo geranoriškai nusiteikęs vietos gyventojas. Nuo pelkės krašto, maždaug už 50 metrų , pro tankią lapiją vos matėsi nedidučio piliakalnio šviesiai žalia “plikė”. Tačiau ant paties piliakalnio tuomet nepatekome, nes neturėjome aulinių batų, o lijo vis smarkiau ir smarkiau: prasidėjo vėliau liūdnai pagarsėję liūtys.

Lengviau randamas Strėvos piliakalnis, bet tūlą lankytoją gali suklaidinti šių apylinkių piliakalnių ženklai - nuorodos, keistoka jų statymo maniera. Atrodo, kad jau stovi prie pat piliakalnio, net lieti medinę lentą (ne rodyklę) su pavadinimu , esan čią kokio nors kalno papėdėje. Bet tas kalnas - dar ne piliakalnis! Tikrasis kažkur kitur - gal už kilometro ir įmanoma net paklysti, jo beieškant. Gali ir visai nesurasti...

Strėvos piliakalnio lenta irgi yra prie pat plento, pamiškėje. Bet piliakalnis - dar gerokai toliau . Tuo tarpu lenta nebyliai, bet atkakliai tvirtina, kad šalia esantis kalnas - Strėvos piliakalnis.

Taigi, į tikrąją radijo ekspediciją planavome vykti su žmona ir dešimtmečiu sūnumi, bet jie staiga penktadienį išvyko į pajūrį, nes netikėtai pasitaikė „deganti“ proga.

Kadangi sekmadienį man buvo paskirtas budėjimas, likęs namuose nutariau aktyvuoti tą paslaptingąjį pelkių mažylį, o gal dar ir Strėvos piliakalnį. Bet nuo mašinos pastatymo vietos iki Bagdanonių „mažylio“ eiti tenka dar apie pusę kilometro. Sunkokai save įsivaizduodavau benešantį automobilio akumuliatorių, antenos stiebą, specialų žygio „čemodaną“ su aparatūra, dar kitą, išvakarėse sukonstruotą lagaminą su žygyje praverčiančiais daiktais Pats vienas turėčiau viską nešti eidamas nuo mašinos mažiausiai du kartus, o per pelkę - gal ir keturis... Nelinksmos tinginio mintys atvedė prie išeities - išvakarėse, jau gana nepadoriai vėlų metą paskambinau LY3DG, Igoriui, siūlydamas dalyvauti ekspedicijoje. Jis neseniai vedęs, jaunas tėvas, tad vilčių beveik neturėjau, o jos visai užg e so, kai jis pažadėjo pasitarti su žmona ir paskambinti vėliau. Bet apsirikau - žmona leido! Primygtinai patariau jam apsiauti auliniais batais...

Ankstų rytą, 05.30 val. jau dūmėme suraizgytu, kaip virvė kišenėje, keliu Vievis - Semeliškės. Jo vingiuotumas įspūdingiausias šokinėjant per kalnelius, kai greitis pasiekia 80 km/val.

Dabartinių Semeliškių vietoje Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis 1276 - 1283 metais buvo apgyvendinęs nuo kryžiuočių pabėgusius prūsus ir vakarų lietuvius. Kryžiuočių kronikoje rašoma, kad miestelis sudegintas 1375 ir 1403 metais.

Semeliškėse sukame kairėn , link Trakų, o po 3 km - dešinėn, ir Bagdanonys jau beveik pasiekti. Ačiū Dievui, nelyja, bet nedaug trūksta - dangus pilkas, rudeninis. Mašinos akumuliatorių Igoris įkišo į savo puikiąją alpinistinę kuprinę, sudedamą kėdutę užsimoviau ant kaklo. Visose keturiose rankose kiti reikalingi daiktai.

Mano minėta pelkė po liūčių tapusi dar labiau atbaidanti. Igoris apsiavęs madingais kedais, o aš - auliniais. Į pelkę puoliau beveik be žvalgybos, tikėdamasis gelbėtis ant retų, vos įžiūrimų kupstų. Auliniai gelbėjo tik kokius 5 metrus, o nusižiūrėtieji kupstai grimzdo dumblan, vos koją ant jų padėjus. Tamsoka, pro krūmus, žoles ir medžius piliakalniukas matosi gal už 45 metrų, bet auliniai jau pilni vandens, pelkė gilėja, padai baugiai junta klampų, nepatikimą dugną. Abi rankas su brangiais lagaminais keliu vis aukštyn, jėgos dar nesenka. Laimė, radau nedidutį kietą pagrindą - tesemia virš kulkšnių. Pasidėjau dalį daiktų, nusiaviau ir vėl į pelkę, pirmyn link, rodos ranka pasiekiamo nedidučio, gal 3.5-4 m aukščio žaliojo kupolo, pūpsančio pelkėje! Glitus, dumblinas vanduo jau virš kelių. Piliakalnio papėdę juosia švaresnio, bet vis tiek dumblino vandens gal 2 metrų pločio žiedas. Gal tai gynybinio griovio likučiai, nes įsmukau beveik iki bambos. Pajutęs dumblo begalinį norą mane pasiglemžti, beveik meste nudrėbiau abu lagaminus ant piliakalnio šlaito, o pats jau laisvomis rankomis gana nesunkiai išsikapanojau šalia aparatūros. Bet ir vėl teko tuo pačiu keliu grįžti pelkės pakraštyje paliktų batų bei kėdutės, vėl iš naujo klampoti burbuliuojančiu liūnu link piliakalnio.

Gi Igoris, kaip ir priklauso alpinistui, tuo metu nuodugniai, neskubėdamas tyrinėjo su ilga lazda vaikštinėdamas zigzagais be krovinio. Teko jo netrumpai palaukti, - atėjo žongliruodamas išilgai ilgų, aukštai virš marmalynės styrančių parvirtusių sausuolių, pasidaręs keletą tiltelių ir net neprisėmęs savo kedų! Jau išbandytu keliu sėkmingai sunešė daiktus.

Mantą sutempėme ant viršūnės, kur mūsų jau laukė spiečius alkanų uodų.

Tylos minute pagerbus kadaise čia besislėpusius bočius, dūšioje tapo lengva ir neprastai gera. Atrodė, kad tik ką patirtus vargus sučiulpė ta pati, juos pateikusi pelkė. Raistų „mažylį“ iš karto pamilau.

Apsidairėme. Viršūnės aikštelė tik apie 8 -10 m skersmens, centre - gal 0.8 m gylio, 1.5 - 2 m skersmens duobė, likusi po pirmojo pasaulinio karo (pasak vietinės senolės ten kažkas buvo laikinai paslėpęs brangenybes). Atėjome pačiu geriausiu keliu, nes iš kitų pusių net pelkės kraštų nesimato.

Nors į apverstą “V” gerokai įlindo piliakalnis, antena dirbo gana gerai. Korespondentų netrūko, nes dirbti pradėjome prieš šeštadieninį trafiką. O ir Albinas, LY2MM apie išvyką buvo pagarsinęs radijo konferencijoje. Čia padarėme 45 QSO. Labai gaila, kad nepavyko susišūkauti su tuo metu kitą į piliakalnį dviračiu važiavusiu LY2KW - būtų buvę tikrai simboliška. Bet laukti negalėjome, nes Igoris žmonai pažadėjo grįžti 10.30 val. Savo numylėtiniui paaukoję centų, lei domės per pelkę atgal. Dabar man sekėsi jau geriau, nes pasinaudojau kai kuriais Igorio statiniais. Tik klibančiais krituoliais medžiais nelipau - nesu alpinistas, hi hi!

Jau nuo pelkės kranto, nueidamas ir paskutinį kartą atsisukęs atsisveikinimui su mano pirmuoju aktyvuotu piliakalniu pagalvojau, kad pelkė jį saugo nepalyginamai geriau, nei Valstybė...

Kadangi dirbant nuo Bagdanonių piliakalnio išgirdome, kad Strėvos piliakalnis jau buvo aktyvuotas, pro jį pravažiavome palikdami keletą šimtų metrų šone. Zvimbėme link gerai prieinamos KA-15 Lepelionių “Napoleono kepurės”. Nors ant jos teko būti daug kartų, bet vis dar negaliu pravažiuoti nepasigrožėjęs nepaprastai vaizdingomis Dzūkijos aukštumomis, tolimu, tolimu horizontu, blizgančiu ežerėlių mėliu. “Mūsų Lietuva” (red. B. Kviklys, 1989) šį piliakalnį vadina Lepelionių - Krikštapiškio vardu. Esu diletantas piliakalnių istorijos srityje, bet manau, kad šis piliakalnis tikriausiai buvo signalinis. Rašoma, kad netoli jo yra daugybė senkapių ir pilkapių, bet jų dar nelankiau, nemačiau.

Pagerbę protėvius, apsižiūrėjome, kad į unikalią, daug aukštikalnių regėjusią Igorio kuprinę pritekėjo rūgšties, nusekę kelios akumuliatoriaus sekcijos. Etapais brendant per pelkę, kuprinė buvo parvirtusi, pasirašydama sau tokį liūdną galą... Igoris labai stengėsi paslėpti savo nuoskaudą dėl šios netekties, bet veido išraišką užmaskuoti jam sekėsi sunkokai. ..

Nelaimė ne vaikšto viena. Panašiai, kaip tame posakyje - “pareina žmona ir dar kartu su uošve”. Paaiškėja, kad mano Zenite (LY2BFV labdara - dovana) juosta pasibaigė, išpyškinant ją dar Bagdanonyse. Et, neįspėjau Igorį, kad kadrų skaitliukas neveikia!

Kadangi Igoriui žmonos leistas laikas seko greitai, teko mikliai apsispręsti dėl antenos. Apversta “V” dėl piliakalnio aukštumo ir nedidelio ske r smens dirbtų prastai: vos ne visas piliakalnis į ją s ulįs tų. Išgelbėjo atsarginis “ilgas laidas” nuo viršūnės krašto įstrižai žemyn link medinės piliakalnio pavadinimo lentos. Su tiuneriuku (“ekologiškai švarus tiuneris” su vidiniu 3.68 MHz kvarciniu generatoriumi, varžiniu 50 omų tilteliu, š viesos diodo indikatoriumi) antena susiderino labai aštriai - iš tylos šokte iššoko plyšojantys LY2AT/ m ir LY1DJ/m, kiti LY-kai. Trumpam pasirodžiusi kaitri saulutė, skubotas bėgiojimas skatino prakaitavimą ir pro aptekėjusius akinius vos tegalėjau įžiūrėti apačioje anteną berišantį Igorį. Bėgte iki viršūnės užbėgęs, lekuodamas jis krito žolėn ir sušvokštė “Kaip gera! O galvojau, kad šiemet jau neteks po kalnus laipioti!” Rūgšti veido išraiška, praradus kuprinę, jau buvo dingusi. Piliakalniai - ne Himalajai, bet Igorio širdį jie atgaivino.

Aš pats save pagyriau, kad išvakarėse pasimatavau 41 m laido ir sode ant serbentų bei aviečių jį užmetęs, išbandžiau, padarydamas keletą QSO. Trumpoms distancijoms tikrai gera antena.

Ant šio piliakalnio galutinai išgaravo viltis “susišūkauti” su LY2KW. Tuo metu jis jau mynė sostinės link. Kolegų raportai buvo gana geri, tik pro ausis švilpiantis vėjas ir netolimų automobilių ga rso triukšmas kiek trukdė QSB metu.

Nuo šio piliakalnio, jau gerokai svilinant saulei, padarėme 28 QSO.

Mano bendrakeleivis atsisakė QSO dėl laiko stokos. Būtų laikas ir mums namo pasukti, bet pasižadėjęs laiku į namus grįžti Igoris kažkaip labai nerišliai, ryškiai pablogėjusia lietuvių kalba pradėjo filosofuoti apie azartą, šeimą, kalnus, piliakalnius ir ... trečią piliakalnį. Iš akių mačiau, kaip jis kankinasi , tad patariau paskambinti žmonai, pasitarti dėl to trečio. Taip ir buvo nulemta - neišžvalgyti Aukštadvario piliakalnio prieigas kitai ekspedicijai, bet šturmuoti jį šiandien iš karto!

Kiek pavažiavus link to “trečiojo”, jau pravažiavęs , suvokiu, kad prazvimbėme tipišką pakelės lentą su užrašu “Lavariškių piliakalnis”. Apsigręžėme atgalios ir išsukę dešinėn, geru lauko keliuku pavingiavę kelis šimtus metrų, išvydome Lavariškių piliakalnį VI-21 - vaizdingas „kalnas ant kalno“. Pradžioje atrodė, kad keliuko išsišakojime pasukome blogai, kad reikėjo dešiniau, nes piliakalnis pradėjo tolti. Bet dar kiek pasikratę, at sidūrėme vos ne tikslo papėdėje. Skambinu Viktorui LY2BIG, klausdamas, ar piliakalnis nebuvo aktyvuotas, bet tvirtai jaučiu, kad vien dėl jo patrauklumo į jį tikrai įkopsime ir padirbėsime net jei visi LY-kai nuo jo ryšius būtų darę po kelis kartus. Kol atsakė Viktoras, Igoris su didesne puse mantos jau buvo viršūnėje. Kėblinu ir aš iš paskos, dėl šlaitų statumo stengdamasis eiti įstrižai. Niekur dar nemačiau tiek daug vynuoginių sraigių vienoje vietoje. Ir dar besiporuojančių, smagiai sau parvirtusių ant šono, “sulipusiais” pilvais... Nors labai stengiausi, bet keliolika porelių vis tiek nuspaudžiau tokią joms žavią akimirką...

Užkopus - jau matytas internete iš paukščio skrydžio piliakalnio vaizdas. Gili duobė visoje viršūnėje ir tik metro pločio neliestos žemės “bortas” aplinkui.

Piliakalnio sodybos pradžia V - XI a. Spėjama, kad jis nebuvo gyvenamas - gyventojai slėpdavosi tik pavojų metu.

Įprastinė tylos minutė ir ant krūmų metam “ilgą laidą”, o apačioje Igoris jį pritvirtina prie elektros linijos stulpo apie 2 m aukštyje. Tiunerio rankenėlių padėtis kiek kita, nei Lepelionyse, bet 50 omų traktas pasiekiamas labai aštriai, pats sau giriu dar vieną KD1JV konstrukciją - tiuneriuką. Igoris vėl atsisako QSO, motyvuodamas laiko trūkumu. Visus laukusius užganėdinę (27 QSO), trumpai pasigrožėję vaizdais, ypač maloniais pietų kryptimi, tuo pat metu kramsnojant lašinius, vėl kažkaip, gal dėl kąsnio burnoje, trumpam sutrinka Igorio lietuvių kalbos garsų tarimas, rišlumas. Mimikos raumenys kažkokie nesimetriški, kalbos padargų motorika skleidžia filosofiją apie tolimų kalnų grožį, apie tai, kad Aukštadvario piliakalnyje jau buvęs prieš daug metų orientacinio maratono metu, kad nežinąs, kaip tos vietos atrodo dabar. Bet tiesiai pasakyti, kad nori vėl jį pamatyti - privengia. Paklausiu tiesiai, - „Važiuojam į ketvirtą?“ Atsakymą žinote...

Pakeliui degalinėje nusipirkom foto juostą. Nors, kaip pasakė vietiniai, ant piliakalnio nedraudžiama užvažiuoti automobiliu, to nedarėme dėl padorumo. “Espace” palikome VI-20 papėdėje ir užkopėme mediniais laiptais. Tylos minutėle pagerbėme jau 100 - 200 m pr. Kristų čia buvusius bočius ir apsidairėme. Plokščia viršūnė tokio didelio ploto, kad galima rengti rajoninio lygio festivalius su daugybe dalyvių. Audros neseniai nuverstas galingas jovaras. Iš mašina užvažiuojamos pusės šniokščia upelė, o priešingoje pusėje - gražus ežeras, vos nesiekiantis papėdės. Pirmieji piliakalnio statiniai buvo atviros stulpinės konstrukcijos su atvirais židiniais viduje. Vėliau būta didelių medinių statinių. X-XIV a. viršūnėje buvo jau ir medinė pilaitė, sudeginta XIII - XIV a. per kovas su kryžiuočiais. XV - XVII a., piliakalniui praradus strateginę reikšmę, buvo pastatytas dvaras.

Iškėlėme apverstą “V”. Jau pietų metas ir tikriausiai dėl to girdimumas kaž koks prislėgtas, bet korespondentai atsakinėja gana gerai. Yra ir vos suprantamai girdimų.

Nuo paskutinio mūsų ekspedicijos piliakalnio padarėme 23 QSO.

Da bar jau ir Igoris padaro nemažai QSO. Sužinome, kad mūsų pro šalį pravažiuotas Strėvos piliakalnis dar nebuvo aktyvuotas, bet suprantame, kad jis mūsų šiandien jau nebesulauks… Igorio žmonos kantrybe rizikuoti neverta.

Demontuojant aparatų kompleksą pastebiu, kad tiunerio rankenėlių padėtis nepakitusi nuo Lavoriškių piliakalnio: buvo ten suderintas apie 600 omų ir toks liko bedirbant iš čia su 50 omų antena. Tai štai kodėl signalai buvo tokie prislėgti...

Keletą kartų nusifotografuojame. Vėl pradėjusi trikti Igorio kalba ir man paskatina artėjančio ekspedicijos galo kartėlį, nenorą grįžti rutinon. Nepadeda ir piliakalniui aukojami centai. Nesu tikras, kad besifotografuojant standartinėmis šypsenomis tikrai pavyko užmaskuoti santūrias mūsų išraiškas.

Šio senolio viršūnėje sukirtome rankomis, kad tęsime savo keliones ir preliminariai jas suplanavome, numatydami kryptis.

Ties namais spidometras rodė, kad sukorėme lygiai šimtą kilometrų. Čia Igoriui turėjau dar kartą patvirtinti, kad sekantį kartą jo nepamiršiu.

Ne, Igori, tavęs - alpinisto, nuostabaus, draugiško ir išmoningo bei darbštaus bendrakeleivio pamiršti neįmanoma! Aš, neskubėdamas, niekuo tą dieną žmonai neįsipareigojęs, planavau pasiekti tik vieną piliakalnį. Tavo dėka pabuvome keturiuose!

Deja, mano ZENIT fotoaparatas iškrėtė piktą "šposą": dar Bagdanonyse befotografuojant, nepastebimai prasivėrė jo dangtelis, visa juosta apsišvietė. Nepastebėjau, nes jį dalinai pridengė futliaras. Fotografijos bus tik iš Aukštadvario piliakalnio, kur pakeičiau juostą. Atsiųsiu, kai jos bus nuskenuotos.

Diplomas už piliakalnius, tikriausiai man niekada nebus įteiktas. Dažną savaitgalį budžiu darbe, ir jį užsidirbti nepavyks. Bet išvykų į mūsų istoriją ateityje dar bus. Kartą pabandęs, nesuprantu, kaip be jų būtų galima gyventi .

O Bagdanonių piliakalnis, tas mažasis pelkių kipšiukas, visada išliks širdyje spalvingiausias ir mieliausias...

Šioje ekspedicijoje naudota aparatūra, kiti įrengimai:

1. 3 W galingumo KD1JV mikrotransiveris.

2. WA2EBY 45 W PA, maitinamas iš 12 V per 8 amperų K5OOR keitiklį į 28 V.

3. KD1JV idėjomis grįstas antenos priderintuvas (“Ekologiškai švarus” ATU).

4. Kelioninis “inverted V” variantas”: 6,5 m teleskopinė jūrinė meškerė + 1,5 m ilgio diuraliuminio vamzdis. Kitus tokius tris vamzdžius palikau namuose.

6. “Long wire”.

7. Paskubomis sumeistruotas lagaminas įvairiems ekspedicijos daiktams, kai reikia - paverčiamas į stalelį.

8. Lagaminėlis - etažerė su lentynėlėmis 1 - 4 punktuose išvardintiems aparatams ir 2 m FM automobiliniam transiveriui bei impulsiniam 14,2 V 10 A maitinimo šaltiniui iš ~220 V.

9. 1988 m. Renault Espace, varomas dujomis.

10. Automobilinis 55 Ah akumuliatorius POLYSTART.

11. UPS'o 7 Ah akumuliatorius autonominiam transiveriuko maitinimui.

12. LY2BFV padovanotas “Zenit - E” fotoaparatas.

13. Kiti kelionėje reikalingi daiktai, įskaitant ir kirvį.

Patarimai kolegoms:

•  Užkopę į piliakalnį ir padėję daiktus, visada paaukokite vieną savo gyvenimo minutę, pagerbdami protėvius. Tai darykite net jei kiti jūsų bendrakeleiviai nenorės šio ritualo. Pagerbkite viešai, nesislėpdami nuo jų! Tos minutės metu dvasiškai pasikrausite labai ilgam laikotarpiui, o jūsų ekspedicijos prasmingumas įgaus naujų, spalvingų briaunų.

•  Prieš išvyką pasiskaitykite prieinamuose šaltiniuose netik, kaip nukakti, prieiti ir įkopti, bet ir piliakalnio biografijos duomenis.

•  Labai įdomių, tegul dažnai ir išgalvotų dalykų apie piliakalnį gali papasakoti arti jo gyvenantys žmonės. Bet jūs pirmasis turėtumėte nors trumpai papasakoti apie savo atvykimo tikslus.

•  Iš paprastų antenų dėmesio vertas tiuneriu priderintas 41 m ilgio laidas. Naudojau “L” tipo tiunerį. Pilna jo schema su kvarciniu generatoriumi ir šviesos diodo indikatoriumi bus paskelbta www.qrz.lt/ly2bok LY2HT skyrelyje.

•  Manau, kad transiverio optimalus galingumas - apie 10 W. Tokiam dar nereikės sunkaus mašininio akumuliatoriaus. Pakaks ir naudojamo UPS'uose.

•  Jei yra menkiausia galimybė išvykai, jos neatidėliokite ir vykite net tada, jei nesate visiškai pilnai apsišvietęs konkretaus piliakalnio klausimais.

•  Apsirūpinkite gerais žemėlapiais. Detalesnius planus ar jų kopijas tikriausiai kaip nors pavyks gauti savivaldybėje, gal ir seniūnijoje, pas žemėtvarkininkus.

•  Keliaukite su vaikais, o kelionę praturtinkite bent trumpais pasakojimais apie piliakalnį, Lietuvos senovę. Vaikai tą kelionę prisimins visą gyvenimą.

* * *

Dėkojame visiems, sekusiems mūsų kelionę. Atsiprašome už nesklandumus, gal ir už neįvykusius QSO. Dar daug gražių piliakalnių laukia mūsų ir Jūsų.

73! LY2HT Vidmantas, LY3DG Igoris.

Abromiškės, 2005 08 14